2015 m. liepos 1 d., trečiadienis

Padėka

Publikuota Kaunotautininkas.lt
Marius Jonaitis
2015 m. kovo 03 d. 17:20

Na  ką, baigėsi rinkimai, turime rezultatus ir galim daryti išvadas. Be abejo, visi jas pasidarys skirtingas, tad ir savo politinę ateitį turės labai skirtingą. Apžvalgą galėsiu padaryti vėliau, kai susikratys visa informacija, o dabar einu prie svarbiausio - padėkos.
 
Kaune manimi patikėjo 346 žmonės. Iš vienos pusės žvelgiant, tai tikrai nepakankamas rezultatas, bet kiekvienas toks balsas man, asmeniškai, yra labai brangus ir svarbus.
 
Noriu tarti nuoširdžiai padėkoti kiekvienam balsavusiam ir reitingavusiam.Tikiuosi visiems paspausti rankas gyvai bei padėkoti žiūrint jums į akis. Stengsiuosi dirbti daugiau bei tikrai nenuvilti jūsų man suteikto pasitikėjimo. Ir nesvarbu, jog negalėsiu jūsų atstovauti taryboje, bus dar tų rinkimų. Be to, naudingus darbus galima nuveikti ir nebūnant oficialioje valdžioje.
 
Labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi, jog mano rėmėjų gretose buvo politiniai kaliniai, pokario rezistentai bei žmonės, matę šilto ir šalto, tad atskiriantys tai, kas tikra ar dirbtina. Džiaugiausi visų rėmusių mane pastangomis. Žmonės buvo labai įvairūs, nuo darbininkijos iki akademinio sluoksnio. Tiek jauni, tiek ir garbaus amžiaus. Jūsų visų pasitikėjimas tik įkvepia man noro daugiau stengtis jūsų, Kauno ir Lietuvos labui.
 
Nuoširdžiai dėkoju ir iki susitikimo artimiausiuose darbuose!
 
Pagarbiai
Marius Jonaitis

Interviu su Mariumi Jonaičiu

Publikuota Kaunotautininkas.lt
Kauno tautininkai
2015 m. vasario 25 d. 23:16

 Interviu su Mariumi Jonaičiu, dalyvaujančiu savivaldos rinkimuose Kauno mieste (6-tas numeris visuomeniniame rinkimų komitete "Gintauto Labanausko komanda "Dirbam Kaunui").
 
Trumpai papasakok apie save.
Esu Marius Jonaitis, žmogus, kuriam ne vis vien kaip žmonės gyvens Kaune bei visoje Lietuvoje. Kitaip sakant - pilietiškas asmuo.
 
Ar būtent todėl aktyviai dalyvavai referendumo dėl žemės nepardavimo užsieniečiams veikloje?
Tikrai taip. Galiu pasigirti, jog buvau pačioje pradinėje referendumo organizavimo (Kaune) dalyje. Nuo 2013 metų pradžios teko atlikti daugybę darbo supažindinant žmones su referendumo galimybe, su jų teise į šalies valdymą be politikų atstovavimo, kurie, deja, dažnai nuvilia. Referendumas man buvo svarbiausia pilietinė iniciatyva kurioje teko dalyvauti. Tai tapo tikra gyvenimo mokykla. Jos metu atsivėrė akys ir naujai pažvelgiau į visus politinius ir socialinius procesus Lietuvoje, o taip pat sutikau nuostabių žmonių - tikrų Lietuvos patriotų. Gaila, jog nepavyko nukeliauti iki visų žmonių širdžių bei įtikinti juos, kad šis referendumas buvo esminis šalies ateičiai. Bet yra ir geroji pusė. Pasirodo turim potencialo kovoti už savo idėjas. Manau to ateityje mums tikrai prireiks. Reziumuojant galiu pridurti, jog buvau ir likau referendumo žmogus, kaip sako oponentai.
 
O kas paskatino dalyvauti savivaldos rinkimuose?
Kartą, kai buvau gan jaunas ir dirbau tokiame bare barmenu, teko aptarnauti tuometinį Kauno merą. Na, jis valgė, gėrė ir kalbėjosi su savo partiečiais. Viena moteris jam sako: „Reiktų vaikų namams (pavadinimo nebepamenu) įstatyti naujus langus, žiemą jie šąla..“ Tuometinio mero atsakymas, žiaumojant brangią sūrių užkandėlę: „O kokia mums iš to nauda?“ Nors tada buvau gan apolitiškas, bet ši frazė išmušė mane iš vėžių. Niekada jos nepamiršau ir nepamiršiu. Per daugelį metų teko matyti marias nekompetencijos, korupcijos, melo bei kitokių formų išsidirbinėjimo, bet ta frazė man tapo politinio puvėsio simboliu. Aš neieškau sau naudos. Neturiu absoliučiai jokios naudos iš savo dabartinės politinės ir visuomeninės veiklos. Atvirkščiai, tenka prarasti nemažai sveikatos, laiko ir asmeninių finansų, bet aš tai suvokiu kaip savo pareigą. Pareigą savo miestui ir tautai. Kaip jau minėjau pradžioje, man ne vis vien kur gyvensiu aš, mano vaikai bei mūsų visuomenė.
 
Kalbant apie vaikus, kokia tavo nuomonė apie netradicines šeimas, tokių šeimų norą tuoktis, įsivaikinti vaikus ir pan.?
Vaikas turi augti su tėvu ir mama. Kritiškai žvelgiu į įvairiausius eksperimentus, kurie nukrypsta nuo normalios logikos. Homoseksualizmas yra nuokrypis ir neturi virsti toleruojama norma. O šiaip aš įsitikinęs, jog Lietuvos LGBT veikla yra grynai komercinė. Jei jiems rūpėtų ne gaunama parama iš užsienio, o tikrai atstovauti savo bendruomenę, tai jie pasistengtų vengti tokių ekscesų kaip homoseksualų eisenos. Kam erzinti visuomenę ir rizikuoti užsitraukti jos pyktį? Taip pat turiu prastą nuomonę apie tuos, kurie nesugeba prisiimti atsakomybės už savo vaikus. Suprantu, jog partnerių keliai gali išsiskirti, bet vaiką auklėti ir išlaikyti turi abu.
 
Girdėjome, kad pats šiais metais lauki šeimos pagausėjimo. Ar nebijai, jog pritrūks laiko šeimai, jei dar labiau pasinersi į visuomeninę veiklą?
Taigi jau laikas! Seniai troškau šeimos, o šeima, kaip vienas protingas žmogus pasakė, atsiranda tik sulaukus vaikų. Iki tol tai tėra tik draugavimas ar partnerystė. Tad noriu šeimos, ir gausesnės nei dabar įprasta Lietuvoje. Galvoju apie tris vaikus, pradžiai.
Na o laikas yra guminis, tiesiog reikia mokėti jį paskirstyti. Norint - tikrai įmanoma. Geras to pavyzdys yra Tautininkų sąjungos narys Anicetas Lupeika. Jis yra aštuonių vaikų tėvas bei daugiausia kartų tapęs meru Lietuvos politikas.
Aš suderinsiu viską. Jaučiuosi pakankamai stiprus. :)
 
Grįžtant prie savivaldos rinkimų, kokias didžiausias problemas matai Kauno mieste?
Politinę korupciją. Nepotizmą, o Kaune jis akivaizdus. Atsakomybės trūkumą bei asmeninio ar grupinio intereso iškėlimą aukščiau už visuomeninį. Gan aukštas bedarbystės procentas Kauno mieste. Gruodžio mėnesį jis siekė 7,3%, sausį 7,7%, o vasarį jau 7,9% (remiuosi viešais ldb.lt duomenimis)! Nedarbas Kaune tik auga, tad dabartinės valdžios panegirikos apie pritrauktas investicijas, akivaizdu, yra tik oro burbulo pūtimas.
Šiomis dienomis labai daug vaikštau platindamas rinkiminę medžiagą ir bendraudamas su rinkėjais. Tenka pasivaikščioti net ir sutemus. Vaizdas kraupus. Didžioji dalis Kauno kiemų skendi tamsoje! Daugybė duobių, kur net pats kipšas sprandą nusisuktų.
Darbo yra begalės. Save matyčiau dirbant antikorupcijos komitete ir stebint viešuosius pirkimus. Aišku, yra dar du komitetai kur galėčiau būti naudingas kauniečiams.
 
Kokie kiti du komitetai, kurie tave domina?
Tai švietimo ir sporto bei savivaldos ir bendruomenių plėtojimo komitetai. Galiu atsakyti kodėl. Švietimas ir sportas yra esminės sritys jaunimo ugdyme, jų tapsmui sveikais ir savarankiškais piliečiais, savo šalies patriotais. O darbas savivaldos ir bendruomenių plėtojimo komitete man padėtų vystyti bendruomeninį gyvenimą. Apjungti įvairaus profilio bendruomenes bendrai veiklai ir vietinės valdžios kontrolei. Tik organizuotas žmonių spaudimas gali priversti politikus pasikrutinti.
 
O kokia tavo ateities vizija, artimiausi planai?
Po rinkimų, nesvarbu kaip jie baigsis, planuoju kelis naudingus žingsnius savo seniūnaitijai, kurios seniūnaičiu esu. Tai VI forto bendruomenės ir savojo namo bendrijos įkūrimas. Jei viskas vyks sėkmingai, tikiuosi, jog ir daugiau namų pavyks pritraukti į bendriją ir taip pradėti tvarkytis be tarpininkų (Būsto valdos), šitaip sutaupant pinigėlių.
Be abejo artimiausiuose planuose yra mano vestuvės, kurios įvyks gegužės mėnesį ir vaikelis, kuris ateis rugpjūtį. Šie metai mūsų šeimai yra labai svarbūs.
Žiūrint į tolimesnę ateitį, turiu didelių planų link kurių palengva ir žingsniuoju. Mano gyvenimo tikslas yra sustabdyti tautos irimo procesą bei atsiimti Lietuvos valstybės valdymą tautai ir taip atkurti suverenitetą. Į tai įeina ir nacionalinės valiutos susigrąžinimas, teisinė įstatymų viršenybė, ištrūkimas iš svetimos kultūrinės įtakos ir taip toliau. Kad visa tai būtų galima pasiekti, teks nudirbti titanišką darbą. Bet aš to noriu. Tai yra prasminga bei teisinga.
 
Ką dar norėtum papasakoti apie save?
Esu Kauno tautininkų pirmininkas, yra ir daugiau partinių titulų, bet nemanau, jog tikslinga juos vardinti. Jau beveik metai kaip buvau išrinktas K. Baršausko seniūnijos seniūnaičiu, o po to - rajono atstovu Gričiupio bendruomenių taryboje. Šaulys. Juo tapau dar tada, kai įvairūs liberalai nesinaudojo šia garbinga organizacija kaip proga „pasipiarinti“. Esu neformalaus susibūrimo „Straight edge Kaunas“ atstovas. Šia dar Lietuvoje pirmus žingsnius žengiančia subkultūra propaguojame blaivybės ir patriotizmo idėjas. Rašau, labai daug skaitau. Neturiu žalingų įpročių, nuolat stengiuosi tobulėti bei tapti geresniu žmogumi, piliečiu, draugu, vyru, o greit ir tėčiu.

Norvegiško mąstymo paralelės. Smurtas šeimoje ar smurtas prieš šeima?

Publikuota Kaunotautininkas.lt
Vaiva Girskienė
2015 m. vasario 14 d. 16:07

Šių  dienų aktualijose mūsų gal atsilikusioje, nevakarietiškoje visuomenėje aistras kurstė kultūrinė praraja tarp lietuviškojo ir norvegiškojo vaikų auklėjimo modelio. Norvegiškas požiūris į šeimą ir vaikų atiminėjimas iš tėvų kartais sulaukia užtarimo ir iš mūsų pažangesnio mąstymo lietuvaičių. Tačiau tiems nepažangiesiems, kurie dar neprarado sveiko proto, norvegiškų vaiko teisių tarnybų įgaliojimai atrodo nepamatuojamai žiaurūs. Ir tada iškyla klausimas – ar tai atsilikusių lietuvių smurtas šeimoje, ar vis dėlto modernių vakariečių pažengęs psichologinis smurtas prieš šeimas?
 
Iš tiesų mane net stebina, kaip stoiškai laikosi Norvegijoje gyvenančios mūsų, „laukinių lietuvių“, šeimos, iš kurių buvo išplėšti vaikai. Jie ne tik kad randa jėgų ne vienerius metus bylinėtis, norėdami atgauti savo vaikus (neturėdami jokios garantijos, kad tikrai atgaus, nes net įrodžius, jog vaikas buvo atimtas iš šeimos dėl nepasitvirtinusių nepriežiūros įtarimų, jo gali nebeatiduoti teisėtiems tėvams tiesiog todėl, kad jau per daug metų tas vaikas pragyveno svetimoje šeimoje, ir jį grąžinti tikriesiems tėvams neva būtų psichologinė trauma), bet vaikus praradę tėvai net sugeba susitvardyti ir nerodyti emocijų, paslėpti savo sunkiai pakeliamą skausmą, nes, neduok dieve, jis atsispindės veide – vaikų „teisių“ tarnybos tai palaikys psichiniu nestabilumu. Mane stebina, kaip vis dar neatsirado dar vieno kito Breiviko tarp tokių išdraskytų šeimų, nesvarbu, ar tai būtų vaiką praradusi motina, tėvas, ar pats vaikas, pagrobtas ir atiduotas nežinia kokiems nepažįstamiems žmonėms. Juk mes, nepažangūs laukiniai lietuviai, jei jau sugebame auklėti vaikus pliaukštelėdami per užpakalį, tai tokioje aštrioje situacijoje turėtume dar ne tokius nagus ir dantis parodyti. O neseniai pasipylusios istorijos apie viltį praradusių tėvų slaptą vaikų atsiėmimą ir išsivežimą atgal į Lietuvą atrodo savaime suprantamas reiškinys.
 
Žinoma, aš kalbu iš tos nevakarietiškos atsilikėlių stovyklos, kuri šeimą tebesuvokia kaip nedalomą tautos ląstelę, į kurią kištis reikia nebent išimtinais atvejais, jei ją ir taip užvaldęs koks nors vėžys – alkoholikai tėvai iš tiesų nesugeba pasirūpinti alkstančiais ir mušamais vaikais, jeigu jie seksualiai išnaudojami ir pan. Egzistuoja ir kita visuomenės pusė, kuri pagal moderniausius standartus mąsto žymiai pažangiau – smurto sąvoką išplečia iki bet kokio apsipykimo su užsiaikštijusiu paaugliu, ar sudavimo per užpakalį užsiožiavusiam vaikui, kuris viduryje prekybos centro klykia ir raitosi ant žemės, nes tėvai nesutiko nupirkti norimo brangaus žaislo. Tebūnie jie būna teisūs, tarkime, jokio fizinio smurto prieš vaikus neturi būti. Būtent šį požiūrį bei sankcijas norisi panagrinėti.
 
Egzistuoja įvairios auklėjimo teorijos. Pasigilinus į jas, auklėjimas be smurto, grįstas kalbėjimusi, dėmesiu vaikui, atrodo visai pagrįstas. Juk būtent tuo ir remiasi kadaise Norvegijoje įvesta sistema, dėl kurios vaikus atiminėjančios tarnybos turi beveik neribotus įgaliojimus. Norėjosi išugdyti kelias kartas, auklėtas be smurto, kad tai taptų visiems norvegams savaime suprantamu dalyku. Panašią sistemą diegti kol kas nesėkmingai bandoma ir mūsų šalyje. Bet reikalavimų auginti vaikus be smurto esmė yra viena – skirti vaikams užtektinai dėmesio, su jais kalbėtis, problemas spręsti ne fizinėmis bausmėmis, o kalbėjimu, tarpusavio supratimu. Tačiau kodėl diegiant šias auklėjimo sistemas su tėvais yra elgiamasi priešingai, nei norima iš jų? Kodėl tai yra diegiama ne švietimu, kalbėjimu, auklėjimo be smurto ideologijos populiarinimu įvairiomis informavimo priemonėmis, o bandoma uždrausti smurtą atimant vaikus iš šeimos? Tai yra nepalyginamai didesnis psichologinis smurtas visai šeimai, įskaitant ir vaikus, kuriuos visokios vaiko teisių kontrolierės taip stengiasi apsaugoti nuo pliaukštelėjimų per užpakalį.
 
Nesigilinsim į visas neva sąmokslo teorijas apie smurto šeimoje išplėtimą iki įvairiausių absurdiškų priežasčių kaip vaiko vėlavimas į mokyklą, melagingi anoniminių kaimynų skundai, jog šeimoje girdėjo barantis, ar vaiko leptelėjimas, jog kažkada buvo nuskriaustas tėvų, kurie jį papusryčiavus vertė išsiplauti savo lėkštę. Kažkam, pažangiai mąstančiam, tai bus prigalvotos nesąmonės, o kažkam tai bus reali šeimos tragedija, dėl kurios jie prarado savo vaikus. Bet net ir iš tiesų norint kovoti prieš realų smurtą, pirmiausia derėtų patiems tą nesmurtaujančių tėvų filosofiją įsisąmoninti, o ne auklėti šeimas neimti diržo – visai ne todėl, kad nemušti vaikai galbūt užaugs psichologiškai stabilesnės asmenybės, o tik todėl, kad iš tavęs neatimtų vaiko. Čia tas pats, kas auklėjant vaiką liepti jam paruošti namų darbus, nes kitaip stos į kampą ant žirnių, o ne paaiškinti, jog gerai mokydamasis galės daugiau gyvenime pasiekti.
 
Vaikystėje daugumai dabartinių tėvų, o taip pat ir man, yra tekę gauti diržo. Negalėčiau pasakyti, kad mane šios bausmės ko nors labai išmokė, bet lygiai taip pat nesijaučiu kaip nors fiziškai ar dvasiškai dėl to suluošinta. Na, buvo keletas tokio auklėjimo atvejų, bet net ir gavusi vaikystėje per užpakalį už kokią vaikišką išdaigą, vis tiek prisimenu gerai – jei tik susimąstydavau, ko turbūt labiausiai gyvenime bijau, atsakymas būdavo vienas – prarasti mamą. O tokiais norvegiško vaikų teisių „gynimo“ metodais su fiziniu smurtu šeimoje kovojama dar žiauresniu psichologiniu smurtu – išdraskant šeimas ir sutraumuojant pačius vaikus neva siekiant jų gerovės.
 
Taigi iškyla klausimas, ar visos šios vaikų atiminėjimo vardan aukštesnio gėrio sistemos esmė tikrai yra kova su smurtu šeimose, ar vis tik yra tiesos sąmokslo teorijose, kurios teigia, kad čia sukasi milžiniški pinigai. Su tėvais, kuriuos kas nors apskundžia vaikų nepriežiūra, „Barnevernet“ tarnybos nesistengia pirma pasikalbėti, išsiaiškinti situaciją, šviesti apie tinkamą vaikų auginimą be smurto, bet vaikus paima iš karto, kartais net iš mokyklos ar darželio. O nauji įtėviai gauna apie 15 tūkst. Norvegijos kronų per mėnesį už tai, jog sutinka rūpintis iš šeimos išplėštu svetimu vaiku.
 
Sunku suprasti logiką, kuomet prisidengus kova su smurtu šeimose, vaikai yra atimami iš šeimos vien todėl, kad juos pavėlavo atvesti į darželį, ar kartą pamiršo įdėti pirštines. Ar darželių tvarkos pažeidimas yra didesnis smurtas prieš vaiką, negu jo išplėšimas iš šeimos? Ir tai galėtų būti tik toli pažengusios ir iš sveiko proto išžengusios Norvegijos visuomenės problema, kurią su imigrantų netinkamu elgesiu būtų galima išspręsti nepaklūstančius tvarkai lietuvius bei kitų valstybių piliečius išsiunčiant namo su visomis jų netikusiomis šeimomis. Tačiau smurtaujančių asocialių šeimų problemomis susirūpinusios vaiko teisių gynėjos Seime jau eilę metų stengiasi panašią tvarką įskiepyti ir mūsų valstybėje. Kol kas visuomenės pasipriešinimas šį Trojos arklį sėkmingai stabdo, bet ar ilgam? Tikėkimės, kad mūsų visuomenei neteks atsisveikinti su sveiku protu keliaujant pažangos ir modernumo link.

Programos gairės

Publikuota Kaunotautininkas.lt
Marius Jonaitis
2015 m. vasario 09 d. 14:25

 SOCIALINIŲ BŪSTŲ SUTEIKIMO IR JŲ APSKAITOS PROBLEMOS
- Pagal šiuo metu galiojantį ydingą teisinį reguliavimą, šeimos ir asmenys, kurie yra išsinuomoję savivaldybės gyvenamąsias patalpas pagal Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymą (iki 2003 m.), nustatytos socialinio būsto nuomos sąlygos netaikomos ir dėl to nuomos sutartis nekeičiama, kas reiškia, jog dauguma socialinių būstų, suteiktų iki 2003 m. gali būti išnuomoti turtuoliams, todėl socialinis būstas neatitinka savo paskirties. Būtina siekti, jog savivaldybės taryba merui pavestų vesti dialogą su vyriausybe dėl tokios teisinės bazės keitimo ir kad šis klausimas mero būtų keliamas Lietuvos savivaldybių asociacijoje.
- Iki šiol Kauno miesto savivaldybės administracija nėra atlikusi socialinių būstų inventorizacijos, todėl nežino realaus socialinių būstų skaičiaus. Be to, ši savivaldybė nėra atlikusi ir visuotinio socialinių būstų patikrinimo, todėl iki šiol nėra aišku, kiek socialinių būstų faktiškai naudojama pagal paskirtį, t.y. nėra išsiaiškinta ar socialinis būstas nėra nuomininkų pernuomotas (subnuomotas) ar kitaip suteiktas šeimoms (asmenims), ar būstas yra apgyvendintas. Todėl būtina, jog Kauno miesto savivaldybės tarnautojai, atsakingi už socialinių būstų priežiūrą ir kontrolę, atliktų socialinių būstų inventorizaciją Kauno mieste ir patikrintų, ar suteikti socialiniai būstai yra naudojami pagal paskirtį, o nustačius pažeidimus, nedelsiant nutraukti nuomos sutartis ir socialinį būstą išnuomoti kauniečiams, kurie įrašyti į eilę gauti socialinį būstą.
 
NVO VEIKLOS PLĖTROS ĮGYVENDINIMO IR SAVIVALDYBĖS LAISVŲ IR NENAUDOJAMŲ NEGYVENAMŲJŲ PATALPŲ ADMINISTRAVIMO PROBLEMOS
- Daugelis nevyriausybinių organizacijų, vykdančių veiklą Kauno mieste negali tinkamai įgyvendinti savo siekiamų tikslų, nes neturi veiklai vykdyti patalpų. Norint gauti panaudos pagrindais patalpas iš Kauno miesto savivaldybės, nevyriausybinė organizacija turi veikti ilgiau kaip vienerius metus ir turi pateikti savivaldybės administracijos struktūrinio, struktūrinio teritorinio padalinio ar valstybės institucijos, koordinuojančios tą veiklos sritį, kurioje veikia panaudos subjektas, išvadą apie panaudos subjekto veiklos reikalingumą visuomenei ir savivaldybės turto perdavimo tikslingumą. Toks savivaldybės nustatytas teisinis reguliavimas užkerta Kauno mieste tinkamai vykdyti veiklą nevyriausybinėms organizacijoms, todėl būtina jį paprastinti, Kauno miesto savivaldybės tarybai panaikinus savivaldybės nekilnojamojo turto perdavimo panaudos pagrindais tvarkos apraše nuostatą dėl minėtos išvados pateikimo ir trumpinti terminą.
- Kauno miesto savivaldybė, ribodama savivaldybės negyvenamųjų patalpų suteikimą panaudos pagrindais nevyriausybinėms organizacijoms, neefektyviai išnaudoja šias patalpas ir visų Kauno miesto gyventojų sąskaita sumoka iš savivaldybės biudžeto už nenaudojamas patalpas visas būtinąsias išlaidas už patalpų priežiūrą. Sudarius galimybes nevyriausybinėms organizacijoms paprasčiau gauti patalpas panaudos pagrindais, bus užtikrintas visuomenės interesų tenkinimas, gaunama maksimali nauda visuomenei ir turtas bus tausojamas, nešvaistomas ir racionaliai tvarkomas ne savivaldybės biudžeto, o nevyriausybinių organizacijų lėšomis. Be to, supaprastinus savivaldybės negyvenamųjų patalpų panaudos tvarką, Kauno mieste galima būtų tikėtis dažnesnių kultūrinių, meninių, muzikinių, jaunimo renginių, organizuojamų nevyriausybinių organizacijų.
 
VERSLUMO SKATINIMO IR KOVOS SU ŠEŠĖLIU ĮGYVENDINIMO PROBLEMOS
- Pasikeitus Gyventojų pajamų mokesčio įstatymui, visoms Lietuvos savivaldybėms suteikta teisė pačioms nustatyti verslo liudijimų kainas. Verslo liudijimų kainos buvo sietinos su minimaliu darbo užmokesčiu – 1530 Lt (metams) ir verslo liudijimo kaina negalėjo būti mažesnė už 1530 Lt dydį. Iki šiol Kauno mieste verslo liudijimų kainos daug didesnės ir už minimalų darbo užmokestį, kurią sudaro 1800 Lt (be lengvatų), neatsižvelgiant į veiklos rūšis, todėl būtina, jog Kauno miesto savivaldybės taryba spręstų galimybę visiems verslo liudijimams taikyti simbolinį – 1 Lt mokestį. Pabrėžtina ir tai, jog nuo to Kauno miesto savivaldybė nenukentės, nes mokestis sumokamas ne į savivaldybės, o valstybės biudžetą.
- Verslo liudijimams pritaikius simbolinį – 1 Lt mokestį, būtų ne tik sumažinta mokestinė našta užsiimančiam veikla pagal verslo liudijimą, bet ir nelegalios veiklos būtų daugiau ištrauktos iš šešėlio, skatinamas verslumas, mažinamas socialinės paramos gavėjų skaičius, deficitinis „Sodros“ biudžetas ir daugiau asmenų Kauno mieste būtų drausti privalomuoju sveikatos draudimu. Reikia pažymėti, jog verslo liudijimas išduodamas tik tada, kai iš karto sumokami valstybei visi privalomi mokesčiai – 1800 Lt (metams) už verslo liudijimą, 1080 Lt (metams) už privalomąjį sveikatos draudimą, 2160 Lt (metams) už valstybinio socialinio draudimo įmokas, taigi norint verstis veikla pagal verslo liudijimą metams iš karto į valstybės biudžetą reikia sumokėti 5040 Lt arba 420 Lt/mėn.
 
PRIVATIZUOTO ŠILUMOS ŪKIO PROBLEMOS
Savivaldybėse šilumą tiekia privačios bei savivaldybių kontroliuojamos įmonės, tačiau šilumos ūkis efektyviau valdomas ten, kur šeimininkauja savivaldybių įmonės. 1997 m. priėmus sprendimą decentralizuoti šilumos ūkį ir jo valdymą iš valstybės perduoti vietos savivaldos institucijoms, savivaldybės atsidūrė nevienodoje padėtyje. Dalis jų savo nuosavybėn perėmė nudėvėtus įrenginius ir didžiules skolas, kurios buvo kelis kartus didesnės nei įgyjamo turto vertė, todėl jos priėmė sprendimą perduoti šilumos ūkio valdymą nuomos sutartimis privačioms įmonėms, ką ir padarė tuometinei Kauno miesto politikai su „Kauno termofikacine elektrine“ iš kurios „Kauno energija“ perka daugiau kaip 90 proc. visos į miesto integruotą tinklą tiekiamos šilumos, o kitos savivaldybės, kurių perimtas šilumos ūkis buvo geresnės būklės, buvo pajėgios tvarkyti šilumos ūkį be privataus sektoriaus pagalbos. Pagal Vietos savivaldos įstatymą ir Šilumos ūkio įstatymus, už šilumos ir karšto vandens tiekimo organizavimą yra atsakingos savivaldybės, tačiau savivaldybių vaidmuo šilumos ūkio valdyme yra labai formalus, nes galutinį sprendimą dėl šilumos kainų nustatymo priima Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, o atsakomybė už priimtų sprendimų pasekmes tenka vietos savivaldos institucijoms. Nors ir kainas nustato minėta komisija, tačiau kainas už šiluma galima ženkliai koreguoti šilumos ūkį sutelkus savivaldybės rankose, jog šilumą tiektų tiektų savivaldybės kontroliuojamos įmonės, kurios rinktųsi pigesnį kurą šildymui.
 
KAUNO MIESTO VIEŠŲJŲ ERDVIŲ PRIEŽIŪROS PROBLEMOS
- Piliakalniai ne visi pritaikyti turistams, nėra priėjimų, privažiavimų, laiptų, apaugę medžiais ir krūmais, kurie ardo archeologinį sluoksnį. Ant piliakalnių nėra tinkamai įrengtų ugniaviečių-aukurų, o dabar savavališkos laužavietės taip pat ardo archeologinį sluoksnį. Gaivinant senąsias šventes, taip pat populiarinant Baltų vienybės ugnies sąšaukas (rugsėjo 22 d.) būtinas aukurų įrengimas.
 
TEISĖS Į PETICIJĄ PROBLEMOS
Užtikrinti gyventojams peticijos teisę ir teisę kreiptis į vietos savivaldos institucijas, kai reikia priimti naują teisės aktą, papildyti ar pripažinti netekusiu galios nekokybišką tarybos sprendimą.
 
TEISĖS Į PRIVALOMAS APKLAUSAS SVARBIAUSIAIS SAVIVALDOS KLAUSIMAIS PROBLEMOS
Įteisinti privalomas apklausas svarbiausiais savivaldos klausimais. Rengsime jas dėl esminių sprendimų, kurie galėtų įtakoti gyventojų bendruomenės gyvenimo kokybę ir didintų mokesčiu.
 
KAUNO MUZIEJŲ ĮKAINIŲ IR LANKOMUMO PROBLEMOS
Kauno savivaldybei priklausantys muziejai yra ženkliai pakėlę įkainius už ekspozicijų lankymą ir edukacines programas, pvz., Kauno miesto muziejuje (ir jam priklausančiuose vos vienos patalpos padaliniuose) bilietas suaugusiems kainuoja 6 Lt, vaikams, studentams, pensininkams - 4 Lt., kai tuo tarpu dideliame Vilniaus Nacionaliniame muziejuje kaina suaugusiems 5 Lt, o moksleiviams, studentams, pensininkams 2 Lt. Taip pat Kauno miesto muziejus nuomoja patalpas, kurių nuomos kaina gali siekti ir 1000 Lt. Yra pagrindo manyti, jog Kauno miesto muziejus neatlieka savo funkcijos, nes pagal apibrėžimą "Muziejus yra nesiekianti pelno, vieša, nuolat tarnaujanti visuomenei bei jos tobulėjimui, atvira lankytojams kultūros įstaiga". Manyčiau, tautininkai turėtų "gražinti" visuomenei/kauniečiams muziejus, ypač moksleiviams ir studentams apskritai leidžiant lankytis nemokamai bei sumažinti edukacinių programų kainas iki simbolinio 1 Lt vienam vaikui, kaip yra Lietuvos nacionaliniame muziejuje.
 
Visuomeninio rinkimų komiteto „Gintauto Labanausko komanda „Dirbam Kaunui“ sąrašo narys nr. 6 – Marius Jonaitis.

Gintauto Labanausko komandos „Dirbam Kaunui“ rinkimų programa

Publikuota Kaunotautininkas.lt
Gintauto Labanausko komanda „Dirbam Kaunui“
2015 m. sausio 04 d. 14:53

2015 metų Kauno miesto savivaldybės tarybos rinkimai nulems, kaip Kaunas gyvens artimiausius ketverius metus. Dar svarbiau, jog per šį laikotarpį miestas privalo rasti savo kelią į ateitį. Visi kartu privalome pakeisti liūdną padėtį, kai nuo 2011-ųjų miestas kasmet prarado po keletą tūkstančių gyventojų. Praėjusią kadenciją savivaldybės taryba pradėjo į priekį vesdama 317 tūkst. miestą, kuriame šiandien belikę jau beveik mažiau nei 300 tūkst. gyventojų.
 
Todėl PAGRINDINIS MŪSŲ TIKSLAS – grąžinti Kaunui jo deramą vietą, atrasti ir įtvirtinti tas kultūros, ūkio ir kasdienio gyvenimo sritis, kurios trauktų visą šalį, turtintų miestą, o miestiečiai galėtų pagrįstai Kaunu didžiuotis.
 
Siekdami pagrindinio tikslo esame numatę 10 uždavinių, svarbių visiems miesto gyventojams.
 
1 uždavinys KAUNAS – LIETUVIŲ TAUTOS NAMAI
 
Kaunas turi tapti tikra nacionalinės lietuvių valstybės širdimi. Niekas iš Kauno nesugebėtų atimti tarpukario istorijos, unikalios tuometinės kultūros ir šalies politinio elito darbų. Istorinį paveldą galima ir būtina pritaikyti XXI amžiaus aplinkybėms. Tai nesudėtingas ir įgyvendinamas uždavinys, siekiant užimti tuščią vietą, kurioje nei Vilnius, nei Klaipėda niekada nesijaus patogiai.
 
Per 2015-2019 metus mes pasieksime:
 
• Kaunas – nacionalinių lietuviškų švenčių centras
• Kaune vyks Dainų ir šokių šventės, Užgavėnės (Rumšiškėse) ir kitos tradicinės lietuviškos šventės
 
2 uždavinys KAUNAS – TRANSPORTO, LOGISTIKOS IR SMULKAUS VERSLO CENTRAS
 
Kaunas turi nuosekliai plėtoti pasirinktas ir regionui perspektyviausias verslo šakas. Jau dabar būtent Kaunas yra tapęs šalies logistikos įmonių sostine – šią rolę dar labiau sustiprins pradėsianti veikti „Rail Baltica“ geležinkelių linija. Tačiau transportas – tik viena iš sričių, kurioje Kaunas yra ir gali būti nepralenkiamas. Miestas, nuo seno garsėjantis savo gyventojų verslumu, privalo sudaryti geriausias sąlygas smulkiam verslui, būtent Kaunas turi būti vieta, kur paprasčiausia įkurti ir pradėti savo verslą.
 
Per 2015-2019 metus mes pasieksime:
 
• Tiesioginės investicijos į Kauną iki 2019 metų augs po 5-10 proc. per metus
• Kauno miestas iki 2019 metais taps šalies lyderiu pagal naujai įregistruojamų įmonių ir smulkių verslų skaičių
 
3 uždavinys GERIAUSIA SPORTO INFRASTRUKTŪRA – KAUNE
 
Unikali miesto geografinė padėtis ir ne tik Kauno „Žalgirio“ komandos pasiekimai lemia išskirtines galimybes toliau plėtoti sporto infrastruktūrą, išnaudoti jau turimas galimybes – „Žalgirio areną“, Dariaus ir Girėno sporto kompleksą, Kauno marias ir kitus Lietuvoje realių konkurentų neturinčius objektus. Kai kurie iš jų jau dabar yra virtę ir neatsiejama pramogų pasaulio dalimi – Kaunas, o ne Vilnius dėl savo geografinės padėties bei talpesnės arenos užėmė vietą pasaulinio garso muzikos atlikėjų maršrutuose. Tačiau tai – tik pradžia, kurią galima ir būtina tęsti.
 
Per 2015-2019 metus mes pasieksime:
 
• Dariaus ir Girėno sporto kompleksas bus rekonstruotas integruojant Ąžuolyną, pritaikant jį sportui ir rekreacijai
• Kauno marių infrastruktūra bus iš esmės atnaujinta, taps geriausia šalies vandens sporto baze ir regiono rekreacijos traukos centru
• Reguliariai sportuojančių miestiečių skaičius kasmet didės po 5 procentinius punktus
 
4 uždavinys PASAULYJE DIRBANTYS UNIVERSITETAI IR KOLEGIJOS
 
Bendra aukštojo mokslo infrastruktūra Kaune jau dabar lenkia Vilniaus aukštųjų mokyklų potencialą, mūsų universitetai ir kolegijos jau dabar žinomi technologinių, medicinos ir agrarinių mokslų srityse. Būtina stiprinti šią lyderystę, kelti ambicingus tarptautinius tikslus, konkuruoti bei lygiuotis ne į Vilnių, o į Rygą, Stokholmą, Varšuvą ar Sankt Peterburgą. Kauno miestas turi skatinti mokslininkų ir studentų mainus, plėtoti regioninius ir tarptautinius ryšius.
 
Per 2015-2019 metus mes pasieksime:
 
• Bendras studentų skaičius Kauno aukštosiose mokyklose didės po 5 proc. per metus
• Ne Lietuvos studentų skaičius 2019 metais sudarys bent 15 proc.
• Bendras vizituojančių užsienio mokslininkų skaičius 2019 metais sieks ne mažiau nei 200 per metus
 
5 uždavinys VANDENS TELKINIAI – POILSIUI IR TURIZMUI
 
Kauno marios, Neris, Nemunas ir jų santaka turi tapti realia, o ne deklaratyvia rekreacijos zona – Birštono ar Druskininkų artumas šią užduotį gerokai apsunkina, tačiau kartu gyvu pavyzdžiu rodo, jog šioje srityje Kaunas tik stebi, o ne stebina. Investicijos į rekreacijai skirtą infrastruktūrą privalo būti derinamos su vietos verslo iniciatyvomis, siekiant sinergijos efekto, kai miesto investicijos ir padeda verslui, ir kuria naują kokybę miestiečiams.
 
Per 2015-2019 metus mes pasieksime:
 
• Iki 2019 metų bus sutvarkytos ir pritaikytos rekreacijai Kauno marių, Neries ir Nemuno upių pakrantės
• Plėtojama Lampėdžių karjero infrastruktūra taps rekreacijos ir vasaros pramogų centru
 
6 uždavinys NAUJUOSE KELIUOSE KARALIAUS VIEŠASIS TRANSPORTAS
 
Susisiekimas Kauno mieste turi būti iš esmės perplanuotas ir parengtas visiškai naujas transporto sistemos plėtros planas, kuriame pagrindinis dėmesys turi būti skiriamas ne grandioziniams objektams su diskutuotina verte, o labai konkrečių problemų sprendimui – efektyviam ir patogiam viešajam transportui, kokybiškai ir prižiūrimai infrastruktūrai, naujų miesto plėtros centrų įjungimui į bendrą sistemą. Tam pasiekti privaloma ieškoti naujų miesto ir verslo bendradarbiavimo formų, plėtros planus teikti viešam miesto gyventojų svarstymui, sudaryti galimybes bendrų sprendimų ieškoti kartu su verslo atstovais.
 
Per 2015-2019 metus mes pasieksime:
 
• Iki 2017 metų Kauno miesto transporto sistema bus iš esmės pertvarkyta prioritetą skiriant kokybiškam viešajam transportui
• Iki 2019 metų viešojo transporto parkas kasmet bus atnaujinimas ne mažiau nei po 10 proc.
• Pasitelkiant privačios-viešosios partnerystės modelį kasmet bus atnaujinama po 5-10 proc. miesto kelių, kiemų ir įvažiavimų į juos
 
 
7 uždavinys PIGESNĖS KOMUNALINĖS PASLAUGOS – PAŠALINUS KORUPCIJĄ
 
Kauno miestui pagaliau būtina keisti požiūrį aplinką ir jos tausojimą. Ekologinės Kauno marių problemos, kurias pastebi visi svečiai – tik žiedeliai. Atliekų tvarkymo sistemos projektuotojų klaidos, savivaldybės kontroliuojamų komunalinių paslaugų įmonių veikla – visa tai reikalauja profesionalaus nuolatinio dėmesio, o ne „gaisrų gesinimo“ taktikos. Savivaldybės kontroliuojamos įmonės turi būti išvalytos nuo korupcijos ir biurokratijos, tarnautojai privalo pradėti dirbti miestui, o ne sau.
 
Per 2015-2019 metus mes pasieksime:
 
• Vidutinė komunalinių paslaugų kaina vienam gyventojui, įvertinus infliaciją, mažės iki 10 procentų
• Iki 2019 metų pradės veikti nauja atliekų tvarkymo infrastruktūra – neperdirbtų ir į sąvartynus išvežamų mieste sukaupiamų šiukšlių kiekis sumažės per pusę
 
 
8 uždavinys PRIVALOMI MIESTO REFERENDUMAI
 
Kaunas privalo žengti į XXI a. ir svarbiausius klausimus teikti spręsti patiems gyventojams. Į miesto gyvenimą privalome sugrąžinti visus gyventojus – jaunimą, senjorus, neįgalius asmenis. Jų patirtis, noras būti kartu ir dirbti bendruomenės labui turi būti skatinamas tiek savivaldoje, tiek ir bendruomenėse. Tam būtini ne tik specialūs laipteliai į viešąsias įstaigas – daug svarbiau, jog tie „laipteliai“ ir įsiklausymas taptų pagrindine kiekvieno miesto tarnautojo darbo dalimi.
 
Per 2015-2019 metus mes pasieksime:
 
• Nuo 2016 metų reguliariai (bent kartą per metus) organizuojamos visuotinės miesto gyventojų apklausos-referendumai, juos inicijuoti galės ir miestiečiai, surinkę 4 tūkst. parašų
• Nuo 2016 metų visi miesto tarybos ir administracijos sprendimai, kurie susiję su didesne nei 25 mln. litų suma privalomai teikiami atitinkamos teritorijos ar viso miesto gyventojų įvertinimui
• Nuo 2015 metų prie savivaldybės tarybos steigiamos nuolatinės miesto bendruomenių ir nevyriausybinių organizacijų konsultacinės komisijos
 
9 uždavinys KULTŪROS IR MENO RĖMIMAS – VIEŠŲ SVARSTYMŲ IR KONKURSŲ BŪDU
 
Kaunas turi stiprinti savo kultūros ir meno traukos centrus – puikūs profesionalai jau dabar garsina miestą ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje. Savivalda privalo geriausiems meno ir kultūros atstovams sudaryti sąlygas neatitrūkti nuo kolegų kitose valstybėse, remti tarptautinius mainus, skatinti kultūros ir meno darbuotojus ieškoti gerų pavyzdžių ir dalintis savo patirtimi ne tik ir ne tiek šalies, o regiono bei tarptautiniu mastu. Tuo pat metu šis procesas turi būti viešas ir skaidrus – lėšų skirstymas turi būti paremtas viešomis diskusijomis.
 
Per 2015-2019 metus mes pasieksime:
 
• Iki 2019 metų meno ir kultūros projektų finansavimas didės bent po 10 proc. kasmet
• Nuo 2016 metų bus atsisakyta biurokratinių subsidijų ir pereita prie projektinio modelio, miestiečius įtraukiant į sprendimų priėmimą
 
 
10 uždavinys PROBLEMŲ TURINTIEMS – PARAMOS IR UGDYMO FONDAS
 
Kaunas turi nebijoti būti ambicingas XXI amžiaus miestas, tačiau kartu atjausti tuos miesto bendruomenės narius, kuriems kyla laikinų ar nuolatinių problemų. Municipalinis finansinės paramos ir ugdymo fondas turi padėti tiems miestiečiams, kurie dėl greitų paskolų, priklausomybių, ligų ar kitų priežasčių negali patys išeiti iš uždaro skolų rato. Fondo pagalba taps ilgalaikės paramos ir skatinimo žengti į priekį priemone bei padės miestiečiams patiems kurti bendrą visų miesto gyventojų ateitį.
 
Per 2015-2019 metus mes pasieksime:
 
• Per pirmuosius fondo veiklos metus bent 1 tūkst. miesto gyventojų suteikiamos trumpalaikės iki 5-10 tūkst. litų socialinės paskolos mainais už aiškaus asmeninių problemų sprendimo plano sudarymą ir jo kontroliuojamą įgyvendinimą

Kauno tautininkų pareiškimas

Publikuota Kaunotautininkas.lt
Kauno tautininkai
2014 m. gruodžio 23 d. 22:04

Sparčiai artėjant rinkimams į Kauno miesto savivaldą, mūsų nariams vis dažniau tenka sulaukti klausimo „ar Jūs eisite į rinkimus?“.Galim atsakyti paprastai – taip, mes eisime. Tiesa, ne savu sąrašu, bet kooperuojamės su kitais garbingais kauniečiais, jog bendromis jėgomis galėtume pasiekti geresnio rezultato. Nutarėme, jog žodis vienybė neturi būti tik tuščia deklaracija ir atmetus savo siauras ambicijas suremti pečius su mūsų mielam Kaunui gero linkinčiais visuomenininkais.
 
Sąrašas, su kuriuo mes eisime į 2015 metų Kauno savivaldos rinkimus, yra visuomeninis komitetas „Gintauto Labanausko komanda „Dirbam Kaunui““. Rinkiminio komiteto lyderis ir kandidatas į Kauno merus – Gintautas Labanauskas. Visapusiškai remiame sąrašą bei kandidatą į merus ir kviečiame taip pat pasielgti mūsų bičiulius ir rėmėjus Kauno mieste.
 
Bendru sutarimu nutarėme deleguoti keturis Kauno tautininkus į visuomeninį komitetą „Gintauto Labanausko komanda „Dirbam Kaunui““. Trumpai juos ir pristatysime.
 
Šeštu sąrašo numeriu eina Tautininkų sąjungos Kauno skyrių sueigos pirmininkas Marius Jonaitis, kuris yra ir Tautininkų sąjungos tarybos narys. Išrinktas K. Baršausko seniūnaitijos seniūnaičiu bei Dainavos seniūnijos bendruomenės tarybos nariu. Taip pat yra Šaulių sąjungos narys, aktyvus visuomenininkas. Dalyvavo žemės išsaugojimo Lietuvos piliečiams referendumo iniciatyvoje bei įvairiose pilietinėse ir socialinėse akcijose.
 
Šešiolikta sąraše įrašyta Ona Delonienė. Kauno tautininkų sueigos valdybos narė. Eigulių bendruomenės tarybos narė, dviejų ansamblių kuratorė ir vieno vadovė. Septynių knygų autorė, gavusi Los Andželo (JAV) mecenato apdovanojimą už romanų trilogiją/ Stasio Bataičio. Aktyvi visuomenininkė ir žemės išsaugojimo Lietuvos piliečiams referendumo dalyvė.
 
Dvidešimt pirmas numeris – Tomas Skorupskis. Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos (LTJS) buvęs ilgametis Kauno skyriaus pirmininkas ir sąjungos tarybos narys. Tautininkų sąjungos tarybos bei Kauno tautininkų sueigos valdybos narys. Taip pat priklauso Lietuvių tautiniam centrui. Vasario 16 eisenų Kaune organizatorius, aktyvus visuomenininkas, įvairių socialinių akcijų iniciatorius. Daug prisidėjo žemės išsaugojimo Lietuvos piliečiams referendumo iniciatyvoje.
 
Dvidešimt septintu numeriu įrašytas Romualdas Zubinas. Dainavos skyriaus narys. 1941 metų tremtinys, priklauso politinių kalinių ir tremtinių sąjungai. Aktyvus visuomenininkas, Žemaičių bendrijos, Kauno m. Dainavos seniūnijos pilietinės bendruomenės centro, folklorinio ansamblio "Brydė" narys. Geofizikas ir proistorikas, knygų autorius.
 
Mes pasiruošę dirbti Kaunui, jog jis taptų toks, koks ir privalo būti – tvarkingas, augantis bei patrauklus miestas tiek jaunimui, dirbantiesiems, tiek ir garbaus amžiaus senjorams. Linkime kauniečiams gerų, jaukių švenčių ir laimingų naujųjų metų.
 
Pagarbiai,
Kauno tautininkai

Lietuvos žmonių pareiškimas prieš euro įvedimą

Publikuota Kaunotautininkas.lt
Iniciatyvinė grupė
2014 m. gruodžio 22 d. 20:05

2014 m. gruodžio mėn. 18 d.
 
LR Prezidentei D. Grybauskaitei
 
Dėl: Lietuvos žmonių pareiškimo prieš euro įvedimą
 
 
 
Jūsų dėmesiui pateikiame iniciatyvinės grupės pareiškimą dėl euro įvedimo, kurį pasirašė 1 036 asmenys. Parašai buvo renkami nuo 2014 m. liepos mėn. 22 d. iki š.m. lapkričio mėn. 22 d. Pareiškimo popierinį tekstą pasirašė 567 žmonių, o elektroninį variantą parėmė 469. Jums pateikiame abi pareiškimo formas su parašais ir kita informacija apie pareiškimo remėjus.
 
Iniciatyvinė grupė nusprendė pradėti šią akciją po to, kai LR Vyriausioji rinkiminė komisija atsisakė leisti organizuoti referendumą dėl euro įvedimo Lietuvoje. Savo valiutos atsisakymas yra tarp pačių reikšmingiausių sprendimų valstybės gyvenime, ir pagal Lietuvos konstituciją buvo privaloma rengti referendumą tuo klausimu. LR VRK ilgai vilkino duoti atsakymą dėl referendumo euro klausimu ir galiausiai atsisakė rengti tautos apklausą. Š.m. liepos antroje pusėje iniciatyvinei grupei tapo aišku, kad laiko stabdyti euro įvedimą praktiškai nebeliko. Vis dėl to, iniciatyvinė grupė nusprendė ruošti simbolinę akciją parodyti, kad ne visi (100 procentų) Lietuvos žmonių sutinka su valdžios įvedamo euro naudos įvertinimu.
 
 
 
 
Iniciatyvinės grupės atstovai,
 
Mindaugas Šimkūnas
Algis Avižienis

Noriu būti senamadiškas

Publikuota Kaunotautininkas.lt
Gintautas Labanauskas
2014 m. lapkričio 07 d. 23:20

Nežinau  kaip Jūs, bet aš noriu būti senamadiškas.
 
Bent kartą per pusmetį užpirkti mišias bažnyčioje už a.a. tėvus, vėlinių dieną atlikti mažąją piligriminę kelionę po visą Lietuvą, aplankant anapilin išėjusių artimųjų ir draugų kapus. Tiesa, su draugais sunkiau, dalis jų liko ten, kur nebeaplankysi, dulkėtuose ir raudonuose nuo kraujo Afganistano kalnuose. Todėl kam galiu atiduodu pagarbą, uždegdamas atminimo žvakę vėlinių vakarą, pastovėdamas ir prisimindamas juos prie kapo. Nežinau kas labiau šildo anapilin išėjusius: mūsų mintys apie juos ar uždegtų žvakių šviesa, svarbiausia, kad jie neužmiršti.
 
Nenoriu būti madingas, inovatyvus ir europietiškas sakydamas, kad tai atgyvena, kad tai beviltiškai pasenusios tradicijos, archaiška mūsų kultūros dalis. Užtenka ir be manęs siūlančių sudeginti, pelenus išbarstyti pavėjui ar prieš vėją (kam kaip patogiau), geriausiu atveju susipilti į urną ir jokių rūpesčių, išlaisvintas laikas alui, sumuštiniams ir televizoriui.
 
Nenoriu, kad mūsų vaikams darželiuose sektų pasakas apie du princus, kurių vienas šeimoje atlieka mamytės, o kitas tėvelio vaidmenį, aišku kartais pasikeisdami, nenoriu, kad tuos vienos lyties princus tuoktų mūsų bažnyčiose ir kištų mums visiems kaip modernaus pasaulietiško gyvenimo pavyzdį.
 
Dauguma mūsų esame išauklėti šeimose, kuriose reikalui esant tėvas gina šeimą (ir Tėvynę) nuo priešų, o mama saugo šeimos židinį, abu dirba darbus ir auklėja vaikus. Auklėja taip, kaip juos auklėjo mūsų tėvai ir seneliai: meilės savo Tėvynei, gimtajam kraštui, artimiesiems, tautos tradicijų puoselėjimo dvasia.
 
Tai kodėl mes staiga turėtumėme sutrypti tai, ką tiek šimtmečių puoselėjome, kas mums padėjo išlikti per visas negandas, atlaikyti nesugniuždytiems net pusė šimtmečio trukusią okupaciją?
 
Aišku mes galime parduoti savo tautos dvasines vertybes mainais į europinį finansavimą gėjų paradams remti, galime pirmieji Baltijos valstybių tarpe pradėti tuokti vienos lyties asmenis bažnyčiose, mums tai nebus per sunku, nes mes pirmieji, net neskaitę pasirašėme Europos sąjungos konstituciją (jei būtumėm skaitę, nebūtumėm pirmieji), beje, kuri taip ir nebuvo priimta. Mūsų valstybės vadovai taip elgdamiesi primena kaimo mergaitę, kuri pasikaišiusi sijoną lekia bijodama pavėluoti į šokius, užmiršdama, kad vaikinai renkasi tą, kuri patinka, o ne tą, kuri atėjo pirma. Visai kitaip elgiasi mūsų kaimynų Lenkų, Vengrijos valstybės vadovai nebijodami ginti nacionalinių interesų, prioritetą teikdami savo tautos vertybėms, o ne naujų madų vaikymuisi.
 
Galime būti labai modernūs ir inovatyvūs leisdami tuoktis zoofilams su jų augintiniais, pradžiai - kol pripras visuomenė, įteisinsim tik pasaulietišką santuoką, vėliau ateis eilė ir bažnytinei.
 
Uždraudus zoofiliją Vokietijoje susikūrė organizacija „Zeta“ (zoofilų pastangos už toleranciją ir švietimą). Tokių zoofilų atvažuojamasis turizmas iš viso pasaulio tikrai pagyvintų ir mūsų šalies ekonomiką. Jau dabar ne vienoje Europos sąjungos šalyje zoofilai kuriasi į organizacijas, reikalauja sau lygių teisių ir pagarbos iš visuomenės, ačiū dievui, kad dar ne visur ją (pagarbą) gauna.
 
Taigi, galėtumėme tikrai neblogai užsidirbti leisdami iškrypėliams legalizuotis prisidengdami kovos už lygias (arba gyvūnų globos) teises vėliava. Galėtumėme tapti mažuoju Los Vegasu, kur už tam tikrą mokestį sutuoktumėme, o gal būt ir palaimintumėme visus, kurie nepajėgia savo pomėgių sutalpinti į visuotinai priimtas, civilizuoto pasaulio normas.
 
Galime, tik klausimas ar mes tikrai to norime. Ar primtina mums ta kaina kai dėl ekonominės gerovės degraduosime kaip tauta, išdavę tai dėl ko mes ir išlikome: savo tikėjimą, per šimtmečius susiformavusius papročius ir tradicijas. Visi žinome, kad lengvai ir greitai atėję turtai taip pat greitai ir išeina. Gal geriau likime senamadiškais, nesivaikykime visų iš eilės europinių naujadarų, o priimkime tik tuos, kurie atitinka mūsų gyvenimo būdą, nusistovėjusius papročius ir tradicijas.

Ar euras atneš valdžios žadėta gerovę?

Publikuota kaunotautininkas.lt
Algis Avižienis
2014 m. rugsėjo 23 d. 16:40

Kaip  ir per stojimo į Europos Sąjungą referendumą, šiuo metu valdžia leidžia milijonus litų propagandai, bandydama įtikinti piliečius, kad euro įvedimas atneš gerovę. Esą investicijos, eksportas ir gamyba kils į padanges. Tuo tarpu Lietuvos žmonės jau turi 10 metų patirtį, gyvendami Europos Sąjungos rojuje ir gana skeptiškai sutinka valdininkų skleidžiamus pažadus.
 
Lietuva – ne vienintelė postkomunistinė šalis, kuriai brukamas euras. Pirmoji buvo Slovėnija, paklusniai įsivedusi eurą 2007 m. Po jos sekė Slovakija - 2009 m., vėliau Estija - 2011 m. ir - 2013 m. Latvija. Taigi, galima pažiūrėti kokius stebuklus atnešė šioms šalims euro įvedimas. Palyginkime Lietuvos BVP augimo tempus 2014 m. (maždaug 3 proc. per metus) su minėtų šalių BVP didėjimu per tą patį laikotarpį.
 
* Slovėnija mažiau nei 1 proc.
* Slovakija mažiau nei 1 proc.
* Estija mažiau nei 1 proc.
* Latvija maždaug 1 proc.
 
Aukščiau pateikti duomenys paimti iš šaltinio: www.tradingeconomics.com Jie rodo, kad euro įvedimas neturėjo kokio nors ypatingo teigiamo poveikio vienam iš pagrindinių ekonominių rodiklių – BVP augimui. Šios dar gana skurdžios šalys be reikalo išleido milijardus savo biudžeto lėšų stodamos į euro zoną ir tokiu būdu didindamos savo įsiskolinimo lygį. Už šiuos pinigus jos jokio stebuklingo ekonominio pakilimo nesulaukė. Bedarbystė liko didžiulė, emigracijos tempai nelėtėjo, o piliečių pragyvenimo lygis stagnavo. Dar viena postkomunistinė šalis, mūsų kaimynė Lenkija, sutaupė milijardus zlotų nestodama į euro zoną ir kol kas gali pasidžiaugti didesniu BVP augimu (maždaug 3 proc.) kaip ir Lietuva, dar neįstojusi į euro zoną.
 
Verta pabrėžti, kad euro įvedimas nesuteikia kokių nors apsaugos priemonių nuo staigaus ūkio smukimo, kaip kartais teigia euro entuziastai. Slovėnija ir Slovakija įstojo į euro zoną arba prieš 2007-2009 metų ekonominę krizę arba per patį jos įkarštį. Tiek Slovėnija, tiek Slovakija patyrė 6- 8 proc. BVP kritimą.
 
ES senbuvės, Ispanija, Italija, Graikija bei Kipras taip pat pergyveno stiprų BVP smukimą per tą pačią 2007-2009 m. krizę ir dar iki šios dienos nerodo žymesnių atsigavimo ženklų, nors Ispanijai pavyko kukliai kilstelėti BVP rodiklį iki 1 proc. augimo šiais metais. Daugelis Anglijos bei Vokietijos ūkio stebėtojų yra tos nuomonės, kad aukščiau minėtos šalys buvo per silpnos ekonominiu požiūriu, kad galėtų sėkmingai integruotis į euro zoną. Jų stojimą į euro zoną jie laiko didele klaida. O Lietuvos ūkis yra dar silpnesnis nei minėtų valstybių.
 
Euro įvedimas ženkliai sumažino paskolų palūkanas ir leido pietinės Europos šalių valdžioms skolintis didžiules sumas valdininkų algoms padidinti. Statybos ir nekilnojamo turto sektoriai taip pat pasinaudojo kritusiomis palūkanomis. Bankai, statytojai ir nekilnojamo turto spekuliantai išpūtė nekilnojamo turto burbulus, kurie netrukus sprogo, nutempdami šių šalių ekonomikas į gilią krizę.
 
Algis Avižienis
 
Raginame Kaunotautininkas.lt skaitytojus pasirašyti pareiškimą elektroniniu būdu: www.nacionalinispasirinkimas.lt

Anarchija Kauno savivaldos taryboje

Publikuota Kaunotautininkas.lt
Marius Jonaitis
2014 m. rugsėjo 19 d. 16:35

Turbūt  jau dauguma tų, kurie domisi Kauno politika, žino apie aštrėjančią kovą miesto taryboje artėjant 2015 metų savivaldos rinkimams. Politikai įsivėlė į begalines diskusijas, kurie iš jų yra gražesni, teisingesni bei didesni kovotojai už visuomeninį interesą. Nieko naujo. Taip sakant, visiems prieš rinkimus reikia pakedenti plunksneles.
 
Tą puikavimąsi ir tuščiažodžiavimą dar būtų galima pakęsti, jeigu miesto padėtis nebūtų tokia liūdna. Kaunas ne tik stagnuoja, bet net ir krenta Lietuvos savivaldybių reitinge. Kaunas 2014-ųjų metų reitinge užėmė tik 5 vietą, nors prieš metus buvo trečias. Jam teko nusileisti geriau tvarkomiems Klaipėdos rajonui, Vilniaus, Neringos ir Klaipėdos miestams.
 
Kaip rodo reitingo rezultatai, Kaune vienam gyventojui tenka beveik dvigubai mažiau materialinių investicijų nei pirmaujančiuose Klaipėdos rajone ar Vilniaus mieste, o tiesioginių užsienio investicijų, lyginant su Vilniumi, Kaunui tenka tris kartus mažiau. Be to, reikėtų paminėti, jog gyventojų skaičius Kauno mieste mažėja, o rajone – didėja. Taip pat materialinių investicijų rajone (skaičiuojant vienam gyventojui) tenka daugiau. Tad kai kurių tarybos narių panegirikos apie augantį ir klestintį miestą akivaizdžiai yra neteisingos.
 
Bet štai miesto skolos ir toliau auga. Miesto tarybos posėdžiui parengtuose sprendimo projektuose įvardijama, kad šiuo metu savivaldybės skola yra 171 mln. litų, tačiau neaišku, kaip ši suma suskaičiuota. Kauno tarybos nariai ne kartą yra kėlę klausimą, kiek ir kam skolingas miestas, tačiau konkrečių atsakymų niekada niekas taip ir nepateikė. Pavasarį politikai spėliojo, kad sudėjus visas savivaldybės ir jos kontroliuojamų bendrovių skolas, bendra suma gali siekti 700 mln. litų.
 
Be abejo, mes suprantame, jog reikia išlaikyti daugybę visuomenines paslaugas teikiančių įstaigų, bet dažnai atrodo, kad miesto biudžetas skirstomas neatsakingai, o miesto tarybos neįgalumas pritraukti gamybą sąlygoja mūsų gan aukštą (8% 2014.09.01, LDB duomenys) nedarbo lygį. Kaip antram pagal dydį šalies miestui jis yra per didelis.
 
Šias problemas reikia spręsti. Bet, žinoma, prieš tai miesto taryba turėtų susikaupti ir atlikti savo pareigą Kaunui iki pat savo kadencijos pabaigos. Ir negirtuokliauti, nes jau ne pirmas atvejis, kai sklando žinios apie įkaušusius miesto politikus savo darbo vietose. Privačiame sektoriuje tai traktuojama kaip grubus darbo pažeidimas. Manome, jog laikas į tai griežčiau atsižvelgti ir miesto taryboje.
 
Žinoma, jeigu dabartiniai tarybos nariai pervargo ir niekaip neišsprendžia savo priklausomybės alkoholiui, mes mielai sutiksime juos pakeisti. Kauno tautininkų sąraše dominuoja blaivybės idėjas propaguojantys kauniečiai.

Dar ne per vėlu parodyti valdžiai, kad nenorime išmesti litą į šiukšlyną

Publikuota Kaunotautininkas.lt
Algis Avižienis
2014 m. rugsėjo 07 d. 22:07

Šiais  metais Tautininkų sąjunga ir mūsų iniciatyvinė grupė ištisus mėnesius mynė Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) koridorius, siekdama surengti referendumą dėl valdžios ketinimų likviduoti savą valiutą. Toks drastiškas sprendimas, savos valiutos panaikinimas, negali būti priimtas be referendumo, be tautos sutikimo. Tai neabejotinai vienas iš svarbiausių Lietuvos klausimų, kurį pagal mūsų Konstituciją, galima spręsti tik referendumo būdu. VRK ėmėsi įvairiausių triukų vilkindama sprendimą dėl referendumo ir galiausiai atmetė mūsų prašymą. Tai buvo akivaizdus bandymas užtęsti laiką ir sudaryti tokią situaciją, kad atrodytų, jog dabar yra per vėlu priešintis euro įvedimo mechanizmui.
 
Nors euro įvedimo stabdymas kainuotų brangiai, Lietuvos įsipareigojimai, susiję su euru, atneštų kur kas skaudesnes pasekmes šalies ūkiui ir mažiau uždirbantiems piliečiams. Vien stojimas į euro „klubą“ kainuos maždaug 1 milijardą litų, kuriuos valdžia privalės įmokėti per kelis metus. Be to, Lietuva taps atsakinga už kitų euro zonos šalių skolas (iki 9 milijardų litų sumos). Šis įsipareigojimas padengti už Lietuvą daug turtingesnių šalių skolas yra mūsų valdančiųjų amoralus ir neatsakingas žingsnis. Aišku, kad šių lėšų mūsų skurdi valstybė neturi, todėl ji bus priversta skolintis milijardus, už kuriuos mes mokėsime milžiniškas palūkanas. Smarkiai įsiskolinusių Ispanijos, Portugalijos, Italijos bei Graikijos šalių gyventojai uždirba kelis kart daugiau nei mūsų žmonės ir todėl yra neteisinga, kad nusilpęs Lietuvos ūkis būtų atsakingas už tai.
 
Valdžios ir stambaus verslo propaganda, įkyriai dėstanti, kad euro įvedimas atvers duris kone į materialinį rojų, primena mums prieš 10 metų stojimo į ES skleidžiamą propagandą, kai per televizijos laidas iš dangaus krito pinigų banknotai, o namų šeimininkės vos spėjo juos džiauti ant virvutės. Estijos patirtis parodo kur kas realesnį vaizdą apie euro įvedimo pasekmes. Įstojimo į euro zoną mokestis privertė Estiją dramatiškai padidinti savo įsiskolinimo lygį, o žadėtas ekonominis pakilimas virto stagnacija.
 
Pačios turtingiausios Europos šalys, tokios kaip Jungtinė Karalystė, Norvegija, Danija, Švedija bei Šveicarija net neketina atsisakyti savų pinigų. Jų kasdieninė patirtis rodo, kad išsaugojus monetarinės politikos svertą, galima daug lanksčiau prisitaikyti prie nuolat besikeičiančių tarptautinio ūkio sąlygų. Lenkijos pavyzdys 2008-2009 metų krizės laikotarpiu, parodė, kad nepriklausoma monetarinė politika leidžia šaliai amortizuoti krizės smūgius geriau, nei valstybei, kuri turi fiksuotą valiutos santykį su kuria nors kita valiuta. Lenkija, kuri neatsisakė savo valiutos ir nepririšo zloto prie kitos valiutos, kaip Lietuva seniai jau pririšo litą prie euro, nepatyrė tokio ūkio nuosmukio kaip Lietuva. Per krizę Lenkijos ūkis toliau augo, o Lietuvos smuko net iki katastrofiško 19 procentų lygio. Kaimyninės šalies slankiojantis zloto kursas leido jos gamintojams parduoti užsieniui pigesnius vietinius gaminius.
 
Ar pasipriešinimas euro įvedimui yra šaukštai po pietų, kaip liaudis sakytų? Ne, mes manome, kad labai svarbu parodyti valdžiai, ką piliečiai mano dėl jos savavališkų veiksmų. Nežiūrint visko, mūsų valdantieji įdėmiai stebi piliečių nuotaikas ir bijo organizuoto pasipriešinimo. Nors žemės referendumas neįvyko, valdžia vis vien rado reikalą įvesti saugiklius perkant ir parduodant žemę. Užsienio žemės spekuliantams buvo aiškiai parodyta, kad Lietuvos žmonės jautriai reaguoja į užsieniečių ketinimus įsigyjant stambius dirbamos žemės plotus. Visiškas pasyvumas euro atžvilgiu leistų politiniam elitui manyti, kad galima ignoruoti piliečių lūkesčius, priimant ir kitus Lietuvos valstybingumą menkinančius sprendimus. Juk valdžioje veikia taip vadinami ES federacijos šalininkai, siekiantys vienalytės Europos Sąjungos valstybės. Ačiū ES federalistams už jų gerus ketinimus, bet Lietuvos žmonės jau pakankamai patyrė vienalytės imperijos privalumus ir nori išsaugoti tuos demokratinius svertus, kurie yra būdingi nacionalinėms valstybėms.
 
Jei VRK užkirto kelią referendumui, galima kreiptis į valdančiuosius, pasirašant pareiškimą prieš lito panaikinimą. Mūsų pareiškime yra aiškiai pasakyta, kad pasirašantieji reikalauja, jog valdžia sustabdytų euro įvedimą. Priežastis - toks valdžios žingsnis bus per sunki našta mokesčių mokėtojams.
 
Algis Avižienis
 
Raginame Kaunotautininkas.lt skaitytojus pasirašyti pareiškimą elektroniniu būdu: www.nacionalinispasirinkimas.lt

Priežastys, kodėl Lietuvai nereikia NATO karinių bazių

 Publikuota Kaunotautininkas.lt
 Marius Jonaitis
2014 m. rugsėjo 04 d. 13:38


Šiomis dienomis labai suintensyvėjo kalbos apie NATO karinių bazių būtinumą Lenkijoje, Rumunijoje bei Baltijos šalyse (Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje). Specialiai paminėjau kalbos, o ne diskusijos, nes tokios kaip ir nėra arba ji vyksta kažkur pogrindyje. Tai kelia daug minčių, kurios sukelia ne visai malonius jausmus ir priveda prie neraminančių išvadų.
 
Šį mano straipsnį galutinai išprovokavo Delfyje pasirodęs Lauryno Kasčiūno ir Lino Kojalos tekstas „Trys priežastys, kodėl Lietuvai reikia NATO bazių“, kuriame netiksliai argumentuojamas karinių bazių tikslingumas ir neatsižvelgiama į labai svarbius dalykus. Tuo pačiu, lyginamos visai skirtingos situacijos ir reiškiniai, kas gali suklaidinti neatidų ar labiau emociškai jautrų skaitytoją.
 
Labiausiai mane stebina tas faktas, jog prieš svarstant NATO karinių bazių būtinumą Lietuvoje, neatsižvelgiama į Konstituciją, kurios 137 straipsnyje teigiama, jog „Lietuvos Respublikos teritorijoje negali būti masinio naikinimo ginklų ir užsienio valstybių karinių bazių“, tad prieš priimant tokį svarbų sprendimą, kaip kitos šalies kariuomenės karinės bazės įsileidimas, reikėtų priimti konstitucines pataisas. O šis straipsnis, reikia manyti, gimė kaip saugiklis po karčios 1939 metų pamokos (primenu, jog 1939 metų gale į Lietuvą buvo įsileistos TSRS karinės bazės mainais į Vilniaus kraštą).
 
Dar vienas klaidinantis faktas yra tas, jog nėra tokio reiškinio kaip NATO karinės bazės. Šį nesusipratimą puikiai paaiškina dabartinis Konstitucinio teismo pirmininkas Dainius Žalimas: „NATO, kaip gynybinė tarptautinė organizacija, savo karinių bazių ir karinių pajėgų neturi, kad visos NATO tikslams naudojamos karinės bazės ir pajėgos lieka valstybių narių jurisdikcijoje (štai, pavyzdžiui, Vokietijoje NATO tikslams naudojamos JAV karinės bazės). Pavyzdžiui, Lietuvos pajėgos teisiniu požiūriu lieka Lietuvos pajėgomis dalyvaudamos NATO operacijoje Afganistane. Panašiai į Lietuvą atvyko JAV pajėgos, vykdysiančios NATO sprendimu atliekamos oro policijos misijos užduotis, tačiau nuo to šių pajėgų, kaip JAV pajėgų, teisinis statusas nepasikeičia.“
 
Tad jei tokio reiškinio kaip NATO karinės bazės nėra, tai apie ką mes kalbame? Kokios užsienio šalies karinės bazės steigsis Lietuvoje? JAV? Vokietijos (nors ji tam labai prieštarauja), Jungtinės Karalystės? Ir kaip tarsimės su savo Konstitucija?
 
Keli komentarai apie 3 punktus, kuriuos ponas Kasčiūnas ir ponas Kojala išskyrė kaip argumentus, įsileisti užsienio šalies kariuomenę:
 
 
1.Karinės bazės būtinos efektyviai Lietuvos gynybai. Tada iškyla klausimas, kokio didumo ta karinė bazė? Kiek jų būtų šalyje ir koks bei kiek kontingento jose būtų? Jei kalbama apie vieną bazę su, galbūt, keliais šimtais karių, tai rimto Rusijos puolimo atveju jie nevaidintų lemiamo vaidmens. Tuo tarpu teiginys, jog „Tuo tarpu karinės intervencijos į Lietuvą atveju, šalia teisinių V-ojo straipsnio įsipareigojimų, Aljanso šalių karinio kontingento buvimas Lietuvoje būtų tiesioginis ryšys su visa NATO gynybos sistema“ skamba keistai, nes Lietuvos kariuomenė ir taip turi tiesioginį ryšį su NATO gynybos sistema, kam reikalingi tarpininkai?
 
2. Karinės bazės stiprintų viso Aljanso saugumą. Deja, bet nebuvo nurodyta kuo stiprintų viso aljanso saugumą. Buvo nuorodos į krizę Ukrainoje, bet lyginti Lietuvą su Ukraina yra nelogiška, nes Lietuvos yra visai kitoks statusas. Lietuva yra NATO aljanso narė (Ukraina ne) ir jai galioja 5 punktas, kuris įgalina kolektyvinę gynybą agresijos prieš kurią nors iš narių atveju. Tuo labiau, jog šiomis dienomis buvo duoti aiškūs pažadai ginti. Cituoju šios dienos (2014.09.03) B. Obamos pasisakymą: „Jei reikės - mes ginsime Estiją, ginsime Latviją, ginsime Lietuvą. Kartą praradote nepriklausomybę. Su NATO daugiau niekada jos neprarasite“.
 
Jei neužtenka tokio viešo garanto ir manoma, jog NATO gali sulaužyti savo vidines taisykles, tai kodėl tikimasi, kad karinės bazės kažką keistų? Jei JAV, ar kokia kita NATO valstybė, nenorės ginti Lietuvos, jai patiriant agresiją, tai nemanau, jog kils problema evakuoti savo karius ir iš tos bazės.
 
 
3. NATO pajėgų dislokavimas neprieštarautų ankstesniems susitarimams su Rusija. Autoriai nenurodo pirminių šaltinių į 1990 ir 1997 metų susitarimus, tad sunku komentuoti apie kokius jų punktus šnekama. Apie 1990 metų užkulisinius susitarimus buvo šis vertimas, bet ir ten nėra nuorodų į dokumentus. Apie 1997 metų Rusijos ir NATO susitarimus rašoma šiame straipsnyje, bet retorika vystoma, jog kalti ne mes, o kiti bei, vėl, nėra aiškių nuorodų į sutarties tekstą, išskyrus šią citatą: „NATO pakartoja, kad esamoje ir numatomoje saugumo aplinkoje Aljansas kolektyvinę gynybą ir kitas misijas vykdys užtikrindamas būtiną sąveiką, integraciją ir pastiprinimo galimybes, o ne papildomai dislokuodamas esmines kovines pajėgas. Atitinkamai, jis turės pasikliauti adekvačia, šias užduotis atitinkančia infrastruktūra. Šiame kontekste, pastiprinimas gali būti vykdomas, kai tai būtina, ginantis nuo agresijos grėsmės (...). Rusija laikysis panašių apribojimų Europoje dislokuotų įprastinių pajėgų atžvilgiu“.
 
Viskas priklauso nuo to, kaip mes norime vertinti situaciją? Ar ją matyti tokią, kokia ji yra, bet tam reikia įsijausti ir į tą pusę, kuriai oponuoji, ar tokią, kokią norime matyti? Žmonės yra įkaitinti ir mato tik tą, ką jiems parodo masinė žiniasklaida, kuri nevengia pūsti burbulų, nes neįtikėtinos antraštės garantuoja daugiau peržiūrų, o tai tolygu didesniems reklamos užsakymams. Viskas suprantama, bet analitikai turi matyti daugiau. Žvelgiant iš Rusijos pusės, natūralu, jog ji jaučia grėsmę, nes NATO per 10-20 metų ne tik, jog priartėjo prie jos sienų, bet kelia koją ir į jos interesų zoną - NVS valstybes. Žiūrint iš JAV pusės ir jos varomojo arkliuko kapitalizmo su doleriu, natūralu, jog jie ekspansuoja. Tiesiog reikia žinoti, jog už kiekvienos revoliucijos ar šiaip konflikto slepiasi kapitalo ir jo įtakos zonų pasiskirstymas.
 
Bet šiuo atveju siūlyčiau sugrįžti į Lietuvą ir pamąstyti apie mūsų interesus. Pats neturiu nieko prieš mūsų šalies buvimą NATO aljanse bei visiškai sutinku, jog reikia gynybai skirti 2 procentus nuo BVP, bet kategoriškai esu prieš kitos valstybės karines bazes mūsų teritorijoje. Net jei jie šiuo momentu yra mūsų sąjungininkai. Be to, kiekvienas žmogus, kuris rimčiau domisi tiek politika, geopolitika, tiek ir istorija puikiai žino, jog nėra nei amžinų draugų, nei amžinų priešų bei tai, jog lengva svetimą kariuomenę įsileisti, bet būna labai sunku ją išprašyti.
 
Beje, galima ir laviruoti. Lenkija, Latvija ir Estija išreiškia norą įsileisti vienos iš NATO šalių kariuomenę ir leisti steigti karines bazes. Tą daryti nedraudžia jų Konstitucijos, tad karinės bazės bus visai netoli mūsų ir pastiprinimas ateitų tikrai labai greitai. Taip pat galima tobulinti savas kariuomenės bazavimosi infrastruktūras, jog tiesioginio konflikto atveju jos būtų pajėgios priimti papildymą iš NATO šalių. O pradžiai reikia pasitempti patiems.
 
Kalbos, jog po Ukrainos viskas pasikeitė nėra tikslios, nes geopolitinė padėtis dažnai būna įtempta. Tą rodo ir 1991 metų įvykiai Lietuvoje, ir 2008 metų įvykiai Gruzijoje. Bet tai nereiškia, jog turime nuolat naikinti savo valstybingumo likučius. Negana to, jog ES įstatymai ir nutarimai yra aukščiau mūsiškių ir praktiškai reguliuoja visas mūsų gyvenimo sferas, jog nuo savo nacionalinės valiutos - lito - pereisime prie euro, tai dar ir savo šalies saugumą patikėsime kitų šalių piliečiams?

Lietuva ir Iranas: bendradarbiavomo prielaidos

Publikuota Kaunotautininkas.lt
Giedrius Kochanka
2014 m. rugsėjo 02 d. 21:37

Šis  straipsnis nėra oficiali Tautininkų sąjungos pozicija.
 
Šiuo straipsniu norėčiau apžvelgti Lietuvos ir Irano Islamo Valstybės bendradarbiavimo prielaidas, labiau akcentuodamas potencialų šalių ekonominį bendradarbiavimą. Pabandyti surasti atsakymą, kokius žingsnius turėtų žengti Lietuvos valstybė, siekdama naudingo ekonominio bendradarbiavimo svarbiausiose ir jautriausiose Lietuvai ūkio šakose.
 
Šių metų rugpjūčio 9-12 dienomis Lietuvos Seimo narių delegacija, vadovaujama Seimo Pirmininko pavaduotojo Algirdo Syso, lankėsi Irano Islamo Respublikoje. Vizito metu delegacija susitiko su Irano parlamentinės draugystės grupės pirmininku Vahidu Ahmadžiu (Vahid Ahmadi), parlamento Nacionalinio saugumo ir užsienio politikos komiteto pirmininku Alaedinu Borudžerdžiu (Alaeddin Boroujerdi), kitais svarbiais asmenimis. „Iranas galėtų tapti vartais Lietuvai bendraujant su Artimaisiais Rytais. Ši šalis turi giliavandenius uostus, taip pat gerus kelius. Tokius kaimynus kaip Azerbaidžanas, Armėnija, Tadžikistanas, Pakistanas, kitas valstybes“,“ Mes nuvažiavom su politine misija, pristatėm Lietuvos galimybes. Dabar reikia planuoti konkrečių ministrų ir specialistų vizitus.“, kalbėjo delegacijos vadovas Algirdas Sysas.
 
Šiek tiek istorijos: Diplomatinius santykius su Persijos Imperija Lietuva užmezgė 1930 m., kai buvo sudaryta dvišalė draugystės sutartis, kurioje Lietuvos Respublikos Prezidentas ir Persų Šachas, kaip sakoma dokumente, „vedami noru nustatyti draugiškus santykius tarp kraštų ir įsitikinę, kad šie santykiai vieną kartą nustatyti galės tik prisidėti prie tautų gerovės, nutarė sudaryti draugingumo sutartį ir šiam reikalui paskyrė įgaliotinius“. Šią sutartį Iranas 1991 metais patvirtino kaip galiojančią. Seimo Tarparlamentinių ryšių su Iranu grupė įkurta 2013 m. birželio 20 d. Ją sudaro 14 Seimo narių. Lietuvos ir Irano parlamentinės draugystės grupė Irano parlamente įkurta 2013 m. liepą.
 
Atrodytų viskas gražu ir Lietuva potencialiai galėtų turėti rimtą partnerį, stiprią regioninę valstybę, kurios vaidmuo ateityje turėtų tik augti. Žinoma, atskiri Lietuvos verslininkai nepriklausomai nuo tarpvalstybinių grupių bendradarbiavimo, ieško savo jėgomis partnerių užsienyje, juk verslas visada ieško „kur giliau“, tačiau ar mes turime realių galimybių viską perkelti į tarpvalstybinį ekonominį bendradarbiavimą, paremtą bendrašaliais susitarimais? Panagrinėkime, ar viskas taip paprasta ir pasverkime realius Lietuvos šansus.
 
Nusikelkime į netolimus 2012 metus, kada Iranas stovėjo ant karo slenksčio. Irano siekis tapti branduoline valstybe ir turėti branduolinį ginklą yra tikrai suprantamas. Branduolinis ginklas - de facto vienintelė priemonė šiuolaikiniame pasaulyje, kurios pagalba šalis gali vykdyti nepriklausomą užsienio politiką ir turėti teisę vystytis „kaip jai patogiau“ šalies viduje. Pagrindinis Irano oponentas regione yra Izraelis. Kada mes sakome „Izraelis“, mintyse visada turime turėti galingiausią geopolitinį žaidėją - JAV. Šios dvi šalys vis dar neperskiriami Siamo dvyniai, Izraelis - nepaskandinamas JAV lėktuvnešis artimuosiuose rytuose. Taigi, nesunkiai galime padaryti išvadą, kad Iranas buvo labai netoli nuo karo ne tik su Izraeliu, bet ir su jo pagrindiniu sąjungininku- JAV. 2013 metais Irano prezidento rinkimuose nugali Hasan Ruhani, kurį, jei negalime pavadinti liberaliu prezidentu, tai nuosaikiu konservatoriumi pavadinti galime drąsiai. Hasan Ruhani ryškiai kontrastuoja su Mahmoud Ahmadinejad, kuris buvo radikaliai konservatyvus prezidentas, garsėjantis kontraversiškais pareiškimais Izraelio atžvilgiu. Prezidento pasikeitimas Irane sudarė sąlygas sušvelninti Irano-Izraelio- JAV santykius, tarpusavio retorika pastebimai sušvelnėjo, Iranas atvėrė savo branduolinę programa tarptautiniams stebėtojams, tačiau JAV paskelbtos Iranui sankcijos galioja ir šiandien. 2014 metai - ryškių ir, sakyčiau, radikalių pasikeitimų pasaulio geopolitikoje metai. Atrodo iš niekur artimuosiuose rytuose atsiranda ISIL (Irako ir Levanto islamo valstybė), kuri pasiskelbianti kurianti islamo valstybę, o faktiškai bandanti kurti ekspansinį projektą- Islamo Kalifatą, kuris bent teoriškai galėtų plėstis iki begalybės. 2014 metais, mūsų kaimynė Rusija Ukrainos įvykių fone per kelis mėnesius iš praeityje primestos „regioninės jėgos“ valstybės formuluotės (tokią ją visada norėjo matyti vakarai po TSRS griuvimo) transformuojasi į pasaulinio lygio geopolitinį žaidėją, susigrąžindama visą prarastą geopolitinį svorį. Tai įvyksta žaibiškai ir Rusija vėl tampa vienu iš pačių svarbiausių geopolitinių žaidėjų.
 
Šių įvykių fone mes galime stebėti JAV prioritetų pasikeitimą Irano atžvilgiu. Matydami ISIL grėsmę, JAV ieško sąjungininkų ir natūralu, kad tonas Irano atžvilgiu labai stipriai keičiasi. Tačiau ir čia Rusija nesnaudžia ir reaguodama į jai paskelbtas vakarų sankcijas šių metų rugpjūčio 5d. pasirašo su Iranu sutartį dėl žalios naftos pirkimo iš Irano, apeinant Iranui paskelbtas sankcijas. Sutarties esmė: Rusija perka iš Irano 500 tūkst. barelių naftos per parą, mainais teikdama savos gamybos produktus ir įrengimus. Reikia pastebėti, kad sutartis yra faktiškai natūriniai mainai, kurie yra būtini Iranui, nes įvedus sankcijas Iranas nebėra tarptautinės atsiskaitymų sistemos SWIFT dalyvis. Kad suprastume, kiek ši sutartis yra svarbi Iranui, užtenka pasakyti, kad šiuo metu Iranas tiekia Kinijai 420 tūkst. barelių naftos per parą. Nereikia pamiršti kad tai kol kas greičiau „tarpusavio supratimo memorandumas“, nei detali sutartis, tačiau tikimybė, kad šis susitarimas bus įgyvendintas, yra tikrai labai didelė ir tai tik mėnesio ar kelių klausimas.
 
Iš pastarųjų įvykių galime matyti, kad Iranas iš tarptautinio „tremtinio“ vėl tampa rimtu tarptautinės arenos žaidėju, kurio, pasirodo, visiems reikia. Ir čia, mano manymu, Vašingtono šansai pakankamai menki. Iranas mato stiprėjančią ir naudingus susitarimus siūlančią Rusiją, be to, mes žinome apie pastaruosius Rusijos ir Kinijos susitarimus, o taip pat turint omeny senus ir pakankamai rezultatyvius Kinijos ir Irano santykius, labai tikėtina, kad strateginis Rusijos-Kinijos-Irano bendradarbiavimas įvertinus ir BRIKS pasirašytus susitarimus, tikrai ne už kalnų. O dabar sugrįžkime į Lietuvą. Kol kas kalbėti apie rimtesnį importą iš Irano negalime: sankcijos paskelbtos ir niekas jų neatšaukė. Lietuva parduoda Iranui grūdus, pieno miltus ir medieną. Lietuvos verslas 2013 m. eksportavo į šią šalį už 165 milijonus litų. Lietuva į Iraną pirmiausia turi žiūrėti kaip į kuro žaliavos tiekėją. Tai turėtų būti svarbiausia Lietuvos ir Irano bendradarbiavimo kryptis. Žinoma, apsikeitimas studentais ir turizmo plėtra taip pat yra verslo santykių dalis, tačiau kaip sako „juk ne to mes čia susirinkome“. Iranas – antras pagal dydį naftos tiekėjas tarp naftą eksportuojančių šalių organizacijos (OPEC) narių, nusileidžiantis tik Saudo Arabijai. 2010 metais pagal naftos eksporto apimtis Iranas užėmė trečią vietą po Saudo Arabijos ir Rusijos. 2012 metų duomenimis Iranas buvo ketvirtas pasaulyje pagal išgaunamą gamtinių dujų kiekį ir užima antrą vietą pasaulyje pagal gamtinių dujų atsargas. Kuro žaliavos importas yra svarbiausia kryptis į kurią Lietuvos diplomatai turėtų nukreipti savo dėmesį Irano atžvilgiu. Nereikia pamiršti, kad Irano regioninis, o taip pat dujų tiekimo konkurentas-Kataras pats yra žengęs bendradarbiavimo su Lietuva kryptimi, siūlydamas gamtinių dujų tiekimą. Taigi, čia reikia tik veikti, veikti, veikti.
 
Tačiau, kaip visada, tik gerų ketinimų neužtenka. Paanalizuokime, kas realiai Lietuvai trukdo turėti glaudesnius ryšius su Iranu kuro išteklių srityje. Manau, esminė problema yra Lietuvos nenoras turėti bent kiek savarankišką užsienio politiką. Lietuva tiek užsižaidė bėgdama paskui ES biurokratus, kad nejučia atbėgo tiesiai į JAV glėbį. Skamba paradoksaliai? Imkime Ukrainos krizę ir sąžiningai paklauskime savęs, kokią žinutę neša Lietuva ir kiek ši žinutė atitinka ES pagrindiniais smuikais grojančių šalių nuomonę Ukrainos konflikto atžvilgiu? Mes pakankamai aiškiai matome, kad Lietuva transliuoja ne kažkokią bent jau minimaliai suderintą ES poziciją. Lietuva sistemingai atkartoja JAV teiginius, kurie Lietuvai, kaip mažai valstybei ir turinčiai pakankamai agresyvę kaimynę, daro meškos paslaugą. Rimti geopolitiniai kataklizmai - VISADA lakmuso popierėlis, kuris parodo, kokia yra reali šalies kryptis ir ko ji siekia. Lietuvą valdančio elito pasirinkimas yra švelniai tariant keliantis rimtų abejonių.
 
 
Taigi, norint plėtoti rimtus santykius su Irano Islamo Valstybe mums reikia kelių faktorių. Pirma: Lietuva pagaliau pradeda rimtai ir kiek tai yra įmanoma ES rėmuose vykdyti savarankišką užsienio politiką, kurios vienas iš pagrindinių kriterijų yra ekonominė nauda valstybei, o ne skambių nežinia kam reikalingų šūkių ir teiginių transliavimas. Tariant trumpiau: mažiau deklaratyvumo, daugiau racionalaus darbo. Antra: mums reikalinga gera Irano valia Lietuvos atžvilgiu. Taip, tai skamba pakankamai netikėtai, tačiau reikia labai aiškiai suprasti, kad Iranas vis gi greičiausiai rinksis nelabai draugišką Lietuvai geopolitinį polių, kuriame dominuos Rusija ir Kinija, todėl natūralu, kad sekant šia logika Irano požiūris ir veiksmai Lietuvos atžvilgiu bus pakankamai rezervuoti. Iranas puikiai supranta, kad tiekdamas kuro žaliava Lietuvai tiesiogiai apeis Maskvos interesus.
 
Ir trečia: nereikia pamiršti, kad „rytai - subtilus dalykas“, todėl Lietuva privalo nežiūrėdama į jokius sunkumus dirbti bendradarbiavimo kryptimi, pasitelkdama visą išmonę. Rimtas darbas visada duoda gerų vaisių.
 
Pažangos frakcijos sekretorius Giedrius Kochanka

Kas yra Nepriklausomybė ir ar mes ją turime? (2 dalis, komentarai)

Publikuota Kaunotautininkas.lt
Marius Jonaitis
2014 m. rugpjūčio 18 d. 21:31

Praėjo jau daugiau nei savaitė po pirmosios "Kas yra Nepriklausomybė ir ar mes ją turime?" dalies. Keista, bet nekilo didelių diskusijų, prieštaravimų ar paneigimų. Aišku, straipsnio sklaida nėra didelė, nors jį publikavo ir Alkas bei Sarmatas, todėl yra gan sudėtinga pasiekti didesnį kiekį žmonių bei sukelti didesnio masto diskusijas. Na, bet turim tą ką turime, todėl apžvelkime tas reakcijas, kurias teko pastebėti.
 
 
 
Labiausiai nustebino tai, jog nesulaukiau jokio paneigimo mano teiginio, kad mes neturime jokios Nepriklausomybės, net ir dėl autonominio statuso galima stipriai ginčytis. Tai tik parodo, jog daug kas situaciją suvokia ir supranta, jog nesame laisvi. Tad kyla klausimas, kodėl vis dar vaidiname nepriklausomus? Ir kodėl nesimato jokio alternatyvinio judėjimo nepriklausomybės atstatymui? Į šiuos klausimus bandysiu atsakyti vėliau, o dabar atsakysiu į kelis pirmosios teksto dalies komentarus.
 
 
 
"Mūsų rytinio kaimyno grubių karinių-okupacinių veiksmų Ukrainoje kontekste, šis Lietuvos Nepriklausomybei skirtas straipsnis vertintinas jau visiškai kitaip, nei tai būtų prieš 9 mėnesius. Šiuo metu Lietuva būti absoliučiai neutralia valstybe - negali, dėl daugelio priežasčių - istorinių, geografinių, demografinių. Keliai du -- arba prie demokratinių Vakarų, arba prie rytų.. Rytai mums žinomi - ačiū nereikia.. Lieka Vakarai, ES - su visom jų teigiamom ir neigiamom pusėm. Ten visuomenė civilizuota, klestinti - bendrą kalbą ir taikius bendrus sutarimus visada rasim. Trečio kelio (kol kas) Lietuvai - nėra. Ir šio "trečio kelio" intensyvios paiešos šiuo metu, kartais įgauna itin keistas ir nenusakomas, gal net pavojingas, formas. Geopolitinė situacija labai karšta."
 
 
 
Turbūt jau standartiniu tapęs atsakymas, kuris yra tapęs labai pavojingu. Sakot, suvereniteto netektį keliantis straipsnis dabar turi būti vertinamas kitaip nei prieš 9 mėnesius? O kodėl būtent ta data? Dėl Ukrainos? O prieš šešis metus situacija buvo kitokia? Priminsiu, jog tuo metu vyko Rusijos-Gruzijos konfliktas. O 1991 metų Sausio mėnuo? Irgi nereikėjo kelti nepriklausomybės klausimo, nes po Vilnių važinėjo tankai? O partizaninėse kovose? 1941? 1918? Ir daugybėje kitų sudėtingų situacijų, kada situacija būdavo daug kaitresnė nei yra šiandien. Joks geopolitinis procesas neturi stabdyti laisvės klausimo kėlimo, kitu atveju mes jos niekada neturėsime, nes pasaulinė politika yra labai nenuspėjama ir amžinai gali atrodyti, kad šiuo momentu turime kažko laukti ir gyventi iliuzijoje.
 
 
 
Rinkimasis tarp Rytų ar Vakarų irgi amžina lietuvių bėda. Liūdna, jog tautiečiai vis dar negali gyventi nepuldami kažkam į glėbį (kad ir politinį) bei nekopijuodami kitų šalių gyvenimo būdo (dažniausiai ne pačius geriausius bruožus). Dėti ant svarstyklių gerus-blogus Rytus ar Vakarus ir rinktis tarp blogo ir blogiausio nėra jokia išeitis. Reikia suvokti, jog politikoje nėra tokių sąvokų kaip gėris ar blogis, yra tik skirtingi šalių interesai, o mūsų misija yra kreipti savo žvilgsnius į savus interesus. Deja, bet juos galėsime tenkinti tik būdami savarankiški nuo tų abiejų pasaulių. Suprantama, įtaka visada bus, bet ji neturi būti viską gožianti.
 
 
 
Dar keli komentarai:
 
"Manau, kad nepriklausomybės turime tiek, kiek jos esamomis sąlygomis galime priimti. Jaunieji, imkite, tik ne dejevimais ir niurzgimu, bet entuziazmu, darbais. Jeigu šių dienų geopolitinėje situacijoje kaip kas galvoja, kad Lietuva gali plūduriuoti laisvai, kaip kokia sala vandenyne, tai tik vaikiškas naivumas arba tyčinis padėties dramatizavimas, liguistas ES neigimas. Vardan ko? O, minčių gali būti daug, labai daug. Kartu su kitais bendraminčiais Lietuvoje ir už jos ribų dėkime visas pastangas, kad kuo daugiau lietuviškumo, savitumo, lygiateisiškumo ir galimybių Lietuvai būtų išsikovota ir įgyvendinta, esant ES, NATO struktūrose. Štai kur turi būti tautininkų politikos kertinis akmuo."
 
 
 
Ir dar vienas.
 
 
"Absoliutus suverenas dabartinėmis Geopolit. salybomis išsilaikytų iki tol , kol rusų tankai pervažiuotų Luizos tiltą. Ar toks tautininkų uždavinys?. ..Manau , kad toks neturėtų būti."
 
 
 
Dar kartą atkreipiu dėmesį, jog žmonės neneigia mano požiūrio, jog nepriklausomybės mes neturime. Jiems tai suprantama ir ... tame nemato nieko keisto ar blogo. Tai kelia labai neramias mintis, nes tokį požiūrį demonstruoja ne vien pavieniai komentuotojai, bet ir gan garbingi asmenys. Net ir tautiniuose-patriotiniuose judėjimuose. Tada kyla natūralus klausimas kur link mes judame su tokiu požiūriu?
 
 
 
Laikas nutraukti tas iliuzijas, jog tik prilipę prie kokios nors bambos mes galime klestėti kaip tauta. Penkiasdešimt metų mums vieni kolaborantai giedojo apie brolystę su rusų tauta ir buvimą jų draugiškų respublikų apsuptyje. Pavyko mums iš ten ištrūkti ir turėjome unikalią progą pasukti savarankišku keliu. Bet tie patys kolaborantai, tik pasipildę jaunimėliu ir pasikeitę ideologinius švarkelius, mus įtempė į kitas struktūras ir dabar gieda panašias dainas tik pakeitę terminus. Ir kas iš to? Padaugėjo lietuviškumo, savitumo ir lygiateisiškumo? Kažin... Bet eidamas Laisvės alėja matai daugiau anglų kalbos, kasmet vis labiau suvoki, jog dauguma tavo giminių, draugų ir pažįstamų gyvena ne Lietuvoje ir net neplanuoja čia grįžti. O jų vaikai negauna jokio lietuviško išsilavinimo. Lygiateisiškumo? Pasižiūrėkit į Konstituciją, ten gi aiškiai parašyta kieno įstatymų viršenybė. Kam pagerėjo? Na, gal tiems, kurie šildosi prie ES fondų, bet juk ne apie juos kalba.
 
 
 
Vis minima potenciali Rusijos agresija. Sutinku, tai yra įmanoma, ypač prisimenant Lietuvos istoriją. Bet prisimenant mūsų istoriją reikia būti teisingu ir paminėti, kad vien 20 amžiuje per mūsų teritoriją dukart žygiavo Vokietijos kariuomenė, o 1939 metais buvo atplėšę Klaipėdos kraštą. Patyrėme Lenkijos agresiją. Na ir Vilniaus krašto netektyje nesusilaukėme palaikymo. Visa tai šalių, kurios dabar yra Vakarų pasaulio dalis, politika. Tad reikia būti realistu ir suprasti, jog grėsmė gali būti ne tik iš vienos pusės. Bet ar dėl to turime atsisakyti idėjos būti nepriklausomi?
 
 
 
Jau matau teisuoliškai pasipiktinusius, kurie baksnos į Europos Sąjungos paramą ir "neva tai" sutvarkytus miestelius. Tai ir yra mūsų nelaimė, nes tereikia pasidomėti kokiais būdais tie miesteliai gražėja. Ogi miestuko valdžia pasiima ES paramą, ji nėra šimtaprocentinė, tad reikia pridėti ir savų pinigų. Jų nėra, tad tenka skolintis. Miestelis lipa į skolas, kurias nebus pajėgus grąžinti. Sakot statybininkai gauna darbo? Šiek tiek, bet juk visi puikiai žinom kaip veikia viešieji pirkimai ir kaip laimi "savas" rangovas, kuris su užsakovu išpučia sąmatą, kaip užkyla projektų sumos ir kaip iššvaistomos lėšos. Miestukas lyg ir gražėja, bet gyventojų mažėja, nes pinigai sukišami į grožį, o ne į darbo vietų kūrimą. Tad iš principo ta parama yra blogis, nes skatina lėšų švaistymą (taigi reikia įsisavinti ES paramą!) ir savų bei skolintų pinigų sukišimą į ne pirmaeilius objektus bei skatina gyventi ištiesta ranka vietoje kūrybinio ir darbinio proceso (apie išmokas ūkininkams net nekalbu).
 
 
 
Bet grįžkime prie pradžioje užduotų klausimų. Kodėl vis dar vaidiname nepriklausomus? Ir kodėl nesimato jokio alternatyvinio judėjimo nepriklausomybės atstatymui? Juk gi Lietuvoje yra pakankamai nuovokių žmonių.
 
 
 
Atsakymas elementarus - taip patogiau. Visada yra lengviau gyventi iliuzijoje negu matyti ne tokią gražią realybę. Nes tikrovės suvokimas žadina sąžinę ir kelia galvos skausmą. Naikina svajonių burbulą, kad kažkas kitas mus apsaugos, pamaitins ir nuves į šviesesnį rytojų. Baimė prisiimti atsakomybę ir baudžiauninkiškas nuolankumas prieš poną vis dar gajus mūsų genotipe.
 
 
 
Kodėl neatsiranda judėjimo, kuris siektų politinės, teisinės ir ekonominės Lietuvos nepriklausomybės? Nes tam reikia būti pakankamai stipriam ir revoliucioningam, kadangi prieš tokį judėjimą sukiltų visos politinės jėgos ir masinės informavimo priemonės, nes toks judėjimas turėtų deklaruoti, jog sieks tokių Konstitucijos permainų, kurios kirsis su buvimu Europos sąjungoje (bijančius Rusijos galiu nuraminti, jog mums nebūtina išstoti iš NATO). Tai savaime suprantama, nes neįmanoma jokia nepriklausomybė, kai tu daugumą savo teisių ir valdymo būdų perleidi kažkam kitam.
 
 
 
Todėl tokiam judėjimui yra būtinas 1918 metų signatarų, 1941 metų LAF'o ir pokario partizanų ryžtas bei tikslo siekimas. Bus sunku, velniškai sunku, bet tokia tikrų valstybininkų dalia.
 
 
 
O koks mano vaidmuo tame? Laikas parodys.

Ekonominis karas arba pirkim prekę lietuvišką!

Publikuota Kaunotautininkas.lt
Marius Jonaitis
2014 m. rugpjūčio 16 d. 15:20

Kaip jau žinome, nuo rugpjūčio 6 dienos maisto pramonės eksportas į Rusiją buvo sustabdytas sankcijomis. Bet kaip rodo kitos naujienos, tuo gali būti neapsiribota (Rusijos vyriausybės puslapyje paskelbtas naujas dokumentas, kuriuo apribojama galimybė į šalį įvežti audinius, viršutinius bei apatinius drabužius, o taip pat – odos ir kailio gaminius, remdamasis Rusijos vyriausybės dokumentu, praneša Ukrainos „5 kanalas“.). Nors gandai sklinda labai prieštaringi ir dažnai raminama, jog Lietuvai nieko blogo nenutiks, tai kelia abejonių žinant, kad maisto produktų ir gėrimų eksportas iš Lietuvos į Rusiją 2013 metais siekė 1,8 mlrd. dolerių (4,5 mlrd. litų) ir sudarė 28,2 proc. viso eksporto į Rusiją. Lietuvos eksporto struktūroje Rusija sudaro iš viso 19,1 proc.
 
Pasak SEB banko analitiko G. Nausėdos, labiausiai nuo šių sankcijų turėtų nukentėti Baltijos šalys, tame tarpe ir Lietuva, kuri yra gan stipriai susieta prekybos ryšiais su Rusija. Bendras maisto produktų eksportas į Rusiją sudaro bemaž 5 mlrd. litų, tačiau lietuviškos kilmės maisto produktų eksportas sudaro šiek tiek daugiau nei 1 mlrd. litų. Tai gana didelės sumos ir joks verslas nepersiorientuos akimirksniu kaip tą siūlo Dalia Grybauskaitė. Jos pasiūlymas verslui rinktis Vakarų Europos rinkas skamba kiek keistokai, lyg ji nesuvoktų, jog sankcijas patiria visos ES šalys, tad perprodukcija gresia visoms šalims, kurios turėjo bent kokį maisto produktų eksportą į Rusiją. Tad natūralu, jog kiekviena šalis labiausiai puls rūpintis kaip gelbėti savo maisto pramonę bei ūkininkus ir labiau pasuks protekcionizmo keliu.
 
Ką kalba įmonės, kurios susiduria su sankcijomis tiesiogiai? Jos kalba labai atsargiai, nes gi supranta kokia yra Lietuvos politinė padėtis, bet skaičiai kalba patys už save. Vien 4 pieno perdirbimo bendrovės - „Pieno žvaigždės“, „Žemaitijos pienas“, „Rokiškio sūris“ ir Vilkyškių pieninė - dėl sankcijų kas mėnesį praras apie 20 mln. litų pajamų, dar 15 mln. litų neteks morkų augintojai. Asociacijos "Vaisiai ir daržovės" asociacijos pirmininkės pasisakymas. Bendrovės "Pieno Žvaigždės" pareiškimas, bendrovės pardavimai tuo metu į Rusijos federaciją sudarė nuo 30 iki 35 proc. visų pardavimų. Vilkyškių pieninės pareiškimas, pastaraisiais mėnesiais AB “Vilkyškių pieninės” pardavimai į Rusijos rinką sudarė 20-25 proc. nuo visų įmonės pardavimų. Rokiškio sūrio pranešimas, pastaraisiais mėnesiais AB „Rokiškio sūris” pardavimai į Rusijos rinką sudarė 10-15% nuo visų įmonės pardavimų.
 
Nuostoliai tuo nesibaigia, detalesnę analizę paruošė ir Versli Lietuva, kurią galite perskaityti čia. Kaip žinome, ekonomika yra labai sudėtingas reiškinys, tad jei paliečia vieną sektorių (gamintojus ir perpardavėjus), dažnai seka domino efektas link kitų sektorių. Pavyzdžiui, Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos prezidentas A. Kondrusevičius sako, kad tik su Rusijos rinka dirba maždaug 3 tūkst. vilkikų-šaldytuvų.
 
„Gali būti, kad iki 50 proc. šių pajėgumų gali prarasti rinką. Taigi 1-1,5 tūkst. automobilių gali netekti darbo...". Kai kurios įmonės, kurios specializuojasi gabendamos produktus šaldytuvuose, pranešė, kad anuliuota iki 50 proc. visų užsakymų“, - sakė jis.
 
Toliau seka Lietuvos ūkininkai, kurių yra 170 000 ir kurie daugiau ar mažiau patirs nuostolius, nes pieno ir mėsos supirkimai gali kristi arba mažėti supirkimo kainos. Kas, beje, jau vyksta.
 
Koks galutinis variantas, jei nebus imtasi priemonių? Didžiosios supirkimo ir perpardavimo bendrovės patirs nuostolius, todėl juos stengsis kompensuoti mažindami gamybą iki kol ras naujas rinkas (jei ras). Mažėjanti gamyba reikš, jog mažins darbuotojų skaičių (augs bedarbystė), algas, nutrauks kontraktus su ūkininkais ir/arba mažins supirkimo įkainius, kas prismaugs smulkesnius ūkininkus galutinai. Šis procesas vyksta jau dabar. Nors ir kai kas pasidžiaugs pradžioje kritusiomis produktų kainomis, bet juk visi suvokiame, jog tai yra laikina, mūsų ūkis ir jį aptarnaujantis sektorius turės didelius nuostolius. Savaime suprantama, jog tai atsilieps ir visai Lietuvos ekonomikai, bus mažiau surinkta mokesčių ir elementaru, jog reikės daugiau skolintis. Ką galima ir reikia daryti?
 
Suomijos premjeras skelbiasi, jog bus reikalaujama solidarumo iš Europos sąjungos ir nuostolių kompensavimo. "Be abejo aišku, jog jeigu sankcijos neproporcingai smogs Suomijai, mes prašysime palaikymo iš savo partnerių Europoje", – A.Stubbas sakė per spaudos konferenciją. – "Turime laikytis ekonominio solidarumo principo. Praktiškai tai reiškia, kad labiausiai paveiktos šalys narės taip pat turėtų gauti tam tikros formos kompensaciją." 
 
 
 
Mūsų šalyje sklando idėjos vykdyti valstybinį intervencinį pirkimą, mažinti PVM maisto produktams bei naudoti įvairias subsidijų formas.
 
Tikėtis kažkokios didesnės paramos ir solidarumo iš ES yra kiek naivu. Jo nebuvo kai Lietuva viena buvo palikta per "Pieno karus" ankstesniais metais, nebus ir dabar, kai dauguma ES šalių mąsto kaip ginti savų ūkininkų ir verslininkų interesus.
 
Ieškoti tarpinio varianto būtų logiška, tuo labiau, jog šalia turime Baltarusiją. Tiesiog reikėtų steigti įmones, a la Baltarusiškas, pirkti produkciją iš Lietuvos ir perparduoti Rusijai. Savaime supratama, reikėtų spręsti ir pervežėjų problemą, jog jie neiškristų iš žaidimo (autotechnikos ir vairuotojų paslaugų nuoma?). Šiuo reikalu galėtų užsiimti Ūkio ministerija su Lietuvos vyriausybės palaiminimu.
 
Intervenciniai pirkimai būtų prasta išeitis, nes gi neaišku kaip tą produkciją Lietuvos vyriausybė išnaudotų, be to iš kur paimtų pinigus? Iš biudžeto? Negi ir vėl visi susimokėsim už krizę? Na, o sumažinti PVM būtų protinga, nes kitaip ir toliau bus sudėtinga konkuruoti su lenkiškais maisto gaminiais.
 
Aišku, visada reikia prisiminti istoriją ir kaip seniau lietuviai spręsdavo ekonominių sankcijų problemas. Turbūt visi žino kaip Smetonos vyriausybė sprendė žąsų boikotą 1934 metais, na o kas nežino - gali pasiskaityti čia. Kodėl biudžetiniai darbuotojai dabar negali būti skatinami vartoti lietuvišką produkciją? Manau, pats laikas atsigręžti į savus gamintojus ir labiau juos remti. Savo ūkininkus, savo pramonę. Gana žaisti laisvą rinką, kurios niekada nebuvo ir nebus. Visais laikais visos šalys pirmiausia žiūrėjo savų interesų ir savo rinkų apsaugos, laikas ir mums pamąstyti apie tai ir pradėti reikiamus žingsnius.
 
Na, o kol mūsų butaforiniai politikėliai panikuoja ir kaip visada blaškosi, mes - Lietuvos piliečiai - galime susiorganizuoti ir pirkti tik lietuvišką prekę. Perki prekę lietuvišką - remi Lietuvos gamintojus, kurie čia kuria darbo vietas ir moka mokesčius. Tad, mielieji, lai šūkis "Pirkim prekę lietuvišką" nusibraukia dulkes ir grįžta į mūsų viešąjį gyvenimą!
 
Prisijunkime prie akcijos Facebook socialiniame tinkle (nuoroda yra čia) ir draugus paraginkime tą padaryti.

Kas yra Nepriklausomybė ir ar mes ją turim?

Publikuota Kaunotautininkas.lt
Marius Jonaitis
2014 m. rugpjūčio 08 d. 23:14

 Intensyvėjant globalizacijai ir Lietuvos integravimui į Europos sąjungą, vis aktualiau iškyla klausimas kur yra riba tarp nepriklausomybės ir jos netekimo. Kur mes išliekame kaip suverenas, o kur esame tik autonomija su tam tikra savivalda? Manau šių klausimų uždavimas ir sąžiningas atsakymas į juos yra esminė kryptis bet kuriam sava tauta ir jos valstybingumu susirūpinusiam asmeniui ar organizacijai. Gautas atsakymas parodys realią situaciją kurioje mes esame ir kokiu keliu turime eiti.
 
 
 
 
 
 
Yra ir antrasis suvereniteto sąvokos apibrėžimas, kuris jį tik papildo: Suverenitetas – visiškas politinis, teisinis ir kitoks valstybės savarankiškumas, nepriklausomybė. Suverenitetas neatskiriamas nuo valstybės nepriklausomybės. Kiekviena pasiekusi nepriklausomybę valstybė yra suvereni. Suverenitetas apibrėžia, kad niekas negali kištis į nepriklausomos valstybės vidaus reikalus, kurios viduje valstybės valdžia yra aukščiausia valdžia visos teritorijos ir gyventojų atžvilgiu.
 
 
Kaip matome, šios sąvokos yra labai "radikalios" kaip šiems laikams ir brėžia labai aiškią liniją kur yra tikroji Nepriklausomybė (nuo nieko nepriklausyti) ir kur jos jau nebėra. Bet pradėkime nuo pradžių: kas skiria nepriklausomą valstybę nuo pavergtos? Į galvą ateina elementarūs dalykai, tokie kaip savi įstatymai bei jų viršenybė virš kitų, sava tvarka savame krašte, nuosava valiuta, teritorija, švietimo sistema, užsienio politika, sienų ir vidaus rinkos apsauga, kariuomenė ir t.t. Kokia padėtis pas mus?
 
 
Teritorija. Ačiū Dievui ją turime ir jos vientisumui dar nėra iškilęs tiesioginis pavojus, nepaisant tam tikrų separatistinių idėjų iš lenkų mažumos. Neaišku kaip įvykiai gali susiklostyti ateityje, bet šiuo metu nėra fizinio pavojaus netekti teritorijos.
 
 
Kariuomenė. Nors dabar ir matomi jos atsigavimo ženklai, bet 20 metų blaškymosi ir nelogiškų sprendimų bei biudžeto mažinimo davė savo pasekmes. Kariuomenė nėra tokia, kokia galėtų ar turėtų būti. Tuo labiau, jog atsisakius šauktinių modelio yra atsisakyta pilietinio ir patriotinio jaunuolių ugdymo.
 
 
Lietuvos įstatymai ir Konstitucija. O čia jau pereinam prie blogosios dalies. Atsiverčiam Lietuvos Konstituciją ir jos papildymą konstituciniu aktu "Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos sąjungoje" antrą punktą. O jame rašoma: "Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Jeigu tai kyla iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, Europos Sąjungos teisės normos taikomos tiesiogiai, o teisės normų kolizijos atveju jos turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus." Manau atskiro paaiškinimo, jog Europos sąjungos direktyvos yra aukščiau už lietuviškus įstatymus nereikia. Žiūrim toliau: šių metų liepos 11 dieną Konstitucinio teismo išaiškinimas, kažkodėl daug ką nustebino, bet nustebino kiek iš kitos pusės nei derėtų. Visus nustebino tas faktas, jog referendumų teisė taps labiau apribota, kas yra nedemokratiška, bet mažai kas atkreipė dėmesį, jog KT užtvirtino teiginį, jog Europos tarybos statutas ar sprendimai yra aukščiau mūsų Konstituciją ir referendumu galimai priimamus sprendimus, pasiskaityti galite čia: "nepaisant to, kaip vidaus teisėje apibrėžiamas tarptautinės ir nacionalinės teisės santykis, referendumui teikiami tekstai neturi prieštarauti tarptautinei teisei ar Europos Tarybos statuto principams (demokratijos, žmogaus teisių apsaugos ir teisės viršenybės); - siekiant užkirsti kelią neteisėtiems referendumams, formaliųjų ar materialiųjų reikalavimų neatitinkantys tekstai neturi būti teikiami referendumui."
 
 
Išvada yra elementari - bet kokie Lietuvos įstatymai ar potvarkiai, kurie kertasi su ES ar ET (Europos tarybos) potvarkiais ar įsipareigojimais ES, yra neteisėti. Norint tą pakeisti turi rengti referendumą dėl 150 Konstitucijos punkto, kuriame yra Konstitucinis aktas "Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos sąjungoje", keitimo. Bet čia vėl yra kliuviniai:
a) Seimas gali nepatvirtinti to referendumo kaip antikonstitucinio;
b) Nėra išstojimo iš Europos sąjungos mechanizmo, tad, greičiausiai, šis referendumas būtų precedentas, kuris neaišku kaip baigtųsi.
 
 
Valiuta. Turbūt jau visi žino, nes tai oficialu, jog nuo 2015 metų sausio pirmos dienos turėsime eurą. Piliečių iniciatyvos, kurios norėjo skelbti referendumą šiuo klausimu buvo atmestos. Savaime suprantama, jog jokios parlamentinės partijos nesiėmė jokių žingsnių, jog šį procesą stabdytų. Jau kitąmet mes nebeturėsime savos monetarinės politikos ir taip bus atsisakyta dar dalies Nepriklausomybės. Apie euro minusus daugiau rašiau savo tekste "Šliaužianti aneksija", belieka tik pridurti, jog euro kursas smunka ir visa Europa nuo jo spjaudosi, bet jis mums entuziastingai įvedamas. Kam to reikia? Čia jau reikia atskiro straipsnio.
 
 
Sienų kontrolė, muitai, vidaus rinkos saugojimas. Muitinės beliko tik prie išorinės Europos sąjungos sienos, t.y. su Rusijos federacija ir Baltarusija. Ties Lenkijos ar Latvijos siena srautų niekas nekontroliuoja ir muitų nerenka, todėl nieko nuostabaus, jog Lenkijos stipriai subsidijuojami maisto produktai nukonkuruoja lietuviškus ir karaliauja prekybos centuose ir turgavietėse. Nėra net ką šnekėti apie savo rinkos apsaugą, nes tokios net nėra. Muitų mokestis surenkamas ties RF ir Baltarusijos sienomis keliauja į Briuselį.
 
 
Užsienio politika. Čia labai opus klausimas, kurį keliant dabartinėje MIP įkaitintoje situacijoje gali būti nepelnytai apšauktas. Bet kiekvienas atidesnis asmuo pastebės, jog einama viena geopolitine kryptimi, nėra jokio kryptelėjimo į šoną ar bandymo vystyti atskirą užsienio politiką. Kai kuriais atvejais tokie viražai mums skaudžiai kerta per kišenes ir toliau didina socialinį atotrūkį bei emigraciją.
 
Įdomu ir tai, jog eilinį kartą paminama Konstitucija (tai jau tapo smagiu įpročiu). Kas seka įvykius - supras.
 
135 straipsnis Lietuvos Respublika, įgyvendindama užsienio politiką, vadovaujasi visuotinai pripažintais tarptautinės teisės principais ir normomis, siekia užtikrinti šalies saugumą ir nepriklausomybę, piliečių gerovę ir pagrindines jų teises bei laisves, prisideda prie teise ir teisingumu pagrįstos tarptautinės tvarkos kūrimo.
Lietuvos Respublikoje karo propaganda draudžiama.
 
136 straipsnis Lietuvos Respublika dalyvauja tarptautinėse organizacijose, jeigu tai neprieštarauja Valstybės interesams ir jos nepriklausomybei.
 
137 straipsnis Lietuvos Respublikos teritorijoje negali būti masinio naikinimo ginklų ir užsienio valstybių karinių bazių.
 
Užsienio politikos mes neturime, tiesiog atžaidžiame tam tikrą geopolitinį žaidimą, kadangi esame svarbioje kryžkelėje tarp Rytų ir Vakarų.
 
 
Švietimo sistema ir Kultūra. Mes dar tai turime? Nes kiek pastebiu, ministrų portfelių dalinimosi peštynėse šie du lagaminai atitenka ne pirmo kalibro politikams, nors šios sritys turėtų būti vienos iš prioritetinių. Jaunoji karta ugdoma kaip konkurenciniai sraigteliai rinkos ekonomikoje. Suprantu, jog reikia atsižvelgti į rinką, bet didžiausia esmė yra tame, jog ruošiami žmonės ne tiek Lietuvos rinkai, kiek europinei.
 
 
Mokesčiai. Akcizo mokestis yra priderintas prie Europos sąjungos, tad nors dabar ir viršijame ES mums rekomenduotą akcizo mokestį degalams, bet net jei ir norėtume, labai atpiginti negalėtume, nes tai vienas iš įsipareigojimų ES. Tas pats galioja visiems produktams, kuriems taikomas akcizo mokestis. Daugiau galite pasiskaityti čia. PVM mokestis taip pat suderintas su ES teisės aktais.
 
 
Europos sąjungos vėliava. Kaip jau rašiau savo Facebook paskyroje, būnant Lietuvoje akis bado neproporcinga Europos sąjungos vėliavų gausa. Niekur kitur Europoje jos tiek nemačiau. Įdomu, kas leido šalia mūsų tautinės trispalvės nuolat kabinti ES vėliavą? Kur pradingo Vytis ir kita lietuviška simbolika? Negi pabėgę nuo vienos žvaigždės puolėme į dešimčių žvaigždžių margumyną žydrame fone?
 
 
Tad atsižvelgę į visus čia paminėtus faktus (be abejo, galėjau kažką ir praleisti), atsakykime sau ar vis dar esame Nepriklausoma valstybė? Mes neturime įstatymų viršenybės savo šalyje prieš ES direktyvas, nekontroliuojame muitų ir savo vidaus rinkos, daugumą mokesčių derina Briuselio technokratai, o ne mes, atsižvelgdami į vietines realijas, mes persiimame kitų šalių švietimą ir kultūrą vietoje to, jog sintetintume gautas žinias ir kurtume savo. Atžaidžiama kitų šalių interesus tenkinanti užsienio politika, o mes liekame prie suskilusios geldos ir turime vienus blogiausių socialinių rodiklių Europoje. Na o mūsų nacionalinė valiuta - litas, apie kurį tiek buvo svajota Sovietinės okupacijos periodu, skaičiuoja paskutinius mėnesius.
 
 
Pagal aukščiau mano cituotus Nepriklausomybės ir Suvereniteto apibrėžimus mes niekaip nepatenkame į Nepriklausomos ir/ar suverenios valstybės terminą. Nesame nepriklausomi nei teisiškai, nei politiškai, nei ekonomiškai.
 
 
Tada gal mes turime bent autonomijos teises? Taip bent teigia rašytojas Arvydas Juozaitis, bet vėl, žiūrėkime į apibrėžimus ir jie vėl mums negailestingi. Atsižvelgus į šį bei šį autonomijos sąvokos apibrėžimą matome, jog vargiai įtelpame ir į tai. Nėra savarankiškumo darant sprendimus, nes ES direktyvos bei normos koreguoja jau praktiškai viską.
 
 
Tai tada kyla labai rimtas klausimas ką mes švenčiame Kovo 11 ir Vasario 16 dieną? Garbių vyrų padarytus drąsius ir reikalingus sprendimus? Su tuo sutinku, bet tai jau praeitis, kad ir garbinga. Laisvę? Laisvę nuo ko ar kam? Puiku, jog pabėgom nuo okupantų, visa tai yra teisinga, bet kur tas išsvajotas suverenitetas ir Nepriklausomybė pačiam tvarkytis? Kodėl mes vis gyvename iliuzijoje ir pačių susikurtame pasaulėlyje, jog esame savo šalies šeimininkai? Ne, mes tokie nesame. Bet mes tą turime išsikovoti. Ir tai yra mano, kaip tautininko tikslas. Siekti politinės, ekonominės ir teisinės Lietuvos nepriklausomybės. Absoliutaus suvereno. Žinau, jog esu ne vienas taip mąstantis ir tikiuosi, jog mūsų gretos tik augs.