Po nenusisekusio referendumo (06.29), kuriame pilietiškai ir patriotiškai nusiteikę žmonės bandė iššokti iš apatiško ir su viskuo sutinkančio baudžiauninko rūbo bei pasukti istorijos eigą, stojo štilis. Ne, politinis gyvenimas nenumirė, o vyksta net labai audringai, bet visuomenė nutilusi ir susigūžusi, tik mažuose rateliuose tyliai šnabžda ir diskutuoja apie mums visiems svarbius klausimus. Liepos 11 dieną Lietuvos konstitucinis teismas išaiškino, jog Europos komisijos sprendimai yra aukščiau mūsų Konstitucijos. Naują referendumą padaryti bus labai sudėtinga, nes Seimas jiems nepatinkantį referendumą galės blokuoti. Referendumą galima daryti tik vienu klausimu. Buvo neleista daryti referendumo, kuriame būtų formuluojamas klausimas ar tauta tikrai nori euro. Na, o pats euras jau oficialiai integruojamas į Lietuvos ekonomiką ir 2015 metų sausio pirmą dieną jis bus mūsų valiuta. Va taip, be jokių didelių diskusijų su visuomene. O visuomenė apimta sąstingio ir nerodo jokios reakcijos. Visiems viskas gerai? Tikrai ne, nes informaciją gaunu iš įvairių visuomenės grupių, bet aktyvus pasipriešinimas neįsiliepsnoja. Kodėl taip yra?
Taip, materialinis, administracinis faktorius yra silpnas, bet juk
yra poreikis alternatyviai, negu dabar, politikai. Teko bendrauti su
daugybe įvairiausių žmonių ir su jais bendraujant galima jausti kažkokio
mesijo arba politinio judėjimo laukimą, kuris gražintų mus į normalią
realybę ( nors aš skeptiškai žiūriu į tokius laukimus ir manau, jog
kiekvienas gali daryti bent minimalią įtaką savo aplinkai), bet to
nemato, todėl pasyviai laukia kažko, kas sunkiai apibrėžiama.
Yra daugybė skirtingų judėjimų, asmenų, kurie pretenduoja į tuos
gelbėtojus ir užsiima įvairaus profilio viešąja politika. Bet viskas yra
epizodiška, dažnai kovojama su pasekmėmis, o ne priežastimis, todėl
arba nuolat pralaimima ir taip vis nusiviliama, arba laimimos tik mažos
pergalės, kurios bendro konteksto nekeičia.
Pabandysiu apžvelgti pagrindines priežastis, kodėl nesusikuria
alternatyvūs judėjimai, kurie mestų iššūkį dabartinei politinei
sistemai:
a) Neadekvatus situacijos vertinimas. Dažnai jis būna dėl mažo
žinių bagažo, analizės trūkumo bei negavimo tinkamos informacijos. Nieko
nuostabaus, jog tada žmonės tiesiog save išsekina užsiimdami veikla,
kuri nepatraukia masių ir todėl nedaro jokio reikšmingesnio politinio
spaudimo. Arba kovojama prieš bereikšmius įvykius. Pateiksiu pavyzdį
(kadangi aš susijęs su tautiniais judėjimais, tad visus pavyzdžius
stengsiuosi imti iš to lauko):
Daug mūsiškių kovoja internetuose ar komentaruose su antifa arba
keliais nusenusiais komunistais, nors šios abi grupės yra totaliai
marginalios ir net nevertos jokio rimtesnio dėmesio. Kitas pavyzdys yra
su nelegalia imigracija (Lietuvoje dar nevyksta gatvės kautynės): esmė
yra ne atvykęs juodukas, o juos čia įsileidęs VRM ar pasikvietęs
pramonininkas.
b) Konfliktiškumas, susireikšminimas arba savimeilė. Tai labai
didelė kliūtis, bandant susitarti tarp panašaus profilio organizacijų.
Visi jaučiasi esą patriotai, galintys už Tėvynę po tanku gulti, bet
nesugebantys elementariai nekelti savo myliu/nemyliu virš bendro
reikalo. Kažkam užkliūna nesusišnekėjimas Sąjūdžio laikais, kitam dar
kokia smulkmė, trečias rėžia atsiribojimus, lyg būtų tūkstantinės
organizacijos vadas, kuris gali leisti sau atsikratyti nereikalingų
elementų. Nesugebėjimas peržengti per save ir ieškoti priežasčių, kurios
vienija, o ne skiria, galvoti savo galva, o ne geradarių, kurie kažką
pašnabžda ar spaudos, kuri dažniausiai yra tendencingai veda mus prie
to, jog ir toliau liekame prie jovalo, kuris tik bruzda apačioje ir
toliau yra tik politiniai nuliai.
Turbūt dažnas yra pastebėjęs, jog koks garbus žmogus nedarys ko
nors kol šalia yra jam nepatinkantis asmuo, kitas kiekvieną progą
žarstys savo išmintį, nors dažnai tai būna ne į temą, o trečias
ironiškai šypsosis ir pasirodžius progai visus pavadins kvailais. Visa
tai susideda į begalinę kakofoniją, kažkokį neperkertamą emocijų ir
savimeilės gniužulą, kuris dusina bet kokią rimtesnę iniciatyvą.
c) Silpnoka darbo kultūra bei nesugebėjimas prisiimti atsakomybės ir tesėti žodį.
Dar Vytautas Alantas savo kūrinyje "Žygiuojanti tauta" pastebėjo,
jog "Mes turime gal net per daug fantazijos pakalbėti apie mūsų
kultūrinę pažangą, bet mums ypač trūksta organizuotos valios, žodžius
paverčiančios darbais. Šiuo atveju lietuviškam charakteriui ir
pasaulėžiūrai ypač reikalingas remontas. Iš tikrųjų, lietuviškoje
pasaulėžiūroje yra palikta spraga, būtent darbo meilės, gerbimo ir
pasakyčiau, darbo garbinimo spraga <...> Lietuvio pasaulėžiūrai
yra padėtas tvirtas tautinis, valstybinis ir religinis pagrindas, bet
jai trūksta veržlios energijos ir nuoširdžios darbo meilės. (Alantas,
1940, p. 9, 10)". Nuo 1940 metų dar mažai kas pasikeitė, vis dar daug
šnekama apie tai kaip reikia dirbti, bet žodis ir teorija dar retai seka
veiksmą ir praktinę veiklą. Vis dar gajus neryžtingumas, o gal ir baimė
stoti į priekį ne tik su pasiūlymu, bet ir įsipareigojimu imtis veiklos
bei atsakomybės už jos įgyvendinimą.
Žodžio laikymasis, bent jau man, yra vienas svarbiausių faktorių
vertinant tiek lyderio, tiek ir eilinio aktyvisto patikimumą. Galiu
pagirti, jog senesnės kartos aktyvistai truputį labiau laikosi žodžio ir
jei pasako, jog kur atvyks ir sudalyvaus (mitinge, akcijoje,
susirinkime ar kitokioje veikloje), tai didesnė tikimybė, jog taip ir
bus. Nors ir čia reikėtų dar labai stipriai pasitempti.
d) Balanso stoka tarp kūrybiškumo ir utopijos. Vienais atvejais
trūksta dinamiškumo ir naujų idėjų, kitais atvejais nukrypstama nuo
realybės taip, jog kartais būna sunku pagauti mintį idėjiniame jovale.
Ne visada reikia išradinėti dviratį ir neigti dabar egzistuojančius
įrankius, tiesiog juos reikia tinkamai įvaldyti ir panaudoti tinkamam
darbui. Geras pavyzdys yra partinė veikla ir daugumos visuomenininkų
alergija joms. Yra buriami įvairūs susirinkimai, asociacijos, darbo
grupės ir komitetai, jog tik pabėgtų nuo žodžio partija ir su ja
susijusios struktūros, nors visame pasaulyje tai kuo puikiausiai
naudojamas įrankis, dalyvaujant politiniame gyvenime. Blogis yra ne
partijos, jos tik įrankiai, o jas kontroliuojantys asmenys, kurie tą
instrumentą naudoja ne bendros gerovės siekimui.
e) Pagarbos stoka kitaip mąstančiam.
Šios ir kai kurios smulkesnės priežastys paverčia visą opozicinį
judėjimą tik šimtų tarpusavyje dažnai konfliktuojančių organizacijėlių
katilu. Nieko nuostabaus, jog jos nesugeba tarpusavyje susitarti, todėl
neturi ir neturės jokių materialinių ir žmogiškųjų išteklių nuolatinei
ir produktyviai veiklai. Jos niekada nekeis bendros politikos Lietuvoje,
o mažytės akcijos bus tik smulkūs raibuliukai tautos gyvenimo tėkmėje.
Tai tada viskas prarasta? Žinoma ne. Visada galima keistis (reikia
pradėt nuo savęs) ir tuo pačiu keisti kitus. Tiesiog nuoširdžiai
nužvelgti savo eitą kelią, apmąstyti ir pagalvoti ką ne taip padariau.
Taip, prisiimti atsakomybę, jog nepadarei to ar ano. Nesvarbu, jog buvo
begalės trukdžių, nes jų visada bus, bet primenu - permainos prasideda
nuo savęs.
Peržvelgti visus penkis mano paminėtus punktus. Be abejo, jų gali
būti ir daugiau. Apmąstyti kur tai jau esate matę bei pagalvoti ar patys
taip nesielgiate? O tada pasiimti tuos punktus ir apversti bei elgtis
priešingai. Viskas elementaru.
a) Vertinkite situaciją adekvačiai. Savaime suprantama, tada
nereikia daryti skubotų išvadų, informaciją tikrinti iš kelių šaltinių.
Daug skaityti bei mokytis. Mąstyti ir diskutuoti.
b) Nesusireikšminkite. Kad ir esate gabus ar išmintingas, bet tai
nereiškia, jog negalite klysti. Valdykite emocijas, savos simpatijos ar
antipatijos negali maišyti bendram tikslui. „Bendra gerovė aukščiau
asmeninės naudos“ arba "bendra gerovė aukščiau mano savimeilės". Net jei
kažkoks žmogus jums nepatinka. O gal jis tikrai nemalonus, bet yra
naudingas judėjimui, nes atlieka svarbų darbą - pakęskite jį, nes jo
trūkumai ir jų "nematymas" yra daug mažesnė blogybė nei tas, kas mūsų
laukia, jeigu nesugebėsime keistis.
c) Nebijokite imtis iniciatyvos ir prisiimti atsakomybę.
Suprantama, jog ne visi gali iškart nuversti kalnus, bet yra daugybė
paprastų darbų, kuriuos gali nuveikti kiekvienas. Tereikia pasiryžti ir
suprasti, jog viso judėjimo sėkmė priklauso nuo visų jo narių bendro
darbo.
Tesėkite žodį, nežadėkite to, ko negalite atlikti.
d) Būkite kūrybingas, bet prieš įsiveliant į pasaulinio mąsto
problemų sprendimą apsižvalgykite ar nereikia jūsų pagalbos savame
kieme.
e) Elkitės su kitais taip, kaip norėtumėte, jog su jumis elgtųsi.
Visus punktus taikau ir sau. Pirmiausia sau. Nes aš noriu permainų.
Noriu alternatyvos Lietuvai. O permainos prasideda nuo realybės
suvokimo bei sugebėjimo pradėti keistis pačiam. Va tada kils ir judėjimų
kokybė bei matysis rezultatas.