Dedu savo kalbą iš komunikacijos pagrindų atsiskaitymo. Reikėjo, prieš auditoriją, pasakyti kalbą. Ateityje, manau, labiau plėtosiu šitą temą.
 |
Tinklas, taip aš įsivaizduoju organizaciją. |
Kadangi
nebuvo nurodyta kokias, konkrečiai, organizacijas reikėtų aptarti, pasirinkau
politinę partiją kaip organizacinį subjektą.
Lietuvoje galima pastebėti žemą pasitikėjimą
bei savęs sutapatinimą su kokia nors politine organizacija (partija). Viena iš
svarbiausių priežasčių - prasta išorės ir vidinė komunikacija. Išorinę
komunikaciją partijos stipriai gerina, suaktyvina rinkiminės kampanijos metu,
bet vidinė dažnai lieka primirštama ir fragmentuota. Visas dėmesys kliūna
partijos aktyvistams, kandidatams, o taip pat, ir darbo krūvis. Tai tėra gal
koks 10 % visų narių. Jei toks darbo efektyvumas būtų kokioje pelno siekiančioje
verslo įmonėje, garantuotai ji po kurio laiko tiesiog bankrutuotų. Taigi,
atsiranda iškreiptas vaizdas bei uždaras ratas. Politikais tampa tie, kurių
nepalaiko dauguma rinkėjų, net ir tos pačios partijos narių, tad nieko
nuostabaus, jog po to kyla nusivylimas, nes tas politikas tinkamai neatstovauja
tų žmonių interesų bei vertybių.
Kaip gerinti komunikaciją tarp partinių
struktūrų dalių, t.y skyrių? Dauguma skyrių daro susirinkimus kas kelis
mėnesius, aktyvesni - kas mėnesį. Sekretorius ar pirmininkas apskambina žmones
bei informuoja kada ir kur susirinkti. Susirinkime, daugiau ar mažiau, vyksta
diskusija, priimami kažkokie sprendimai ir... vėl išsiskirsto iki kito
susitikimo. Taigi, plėtojamas informacinis bendros veiklos vakuumas iki kito
susibūrimo (išskyrus aktyvą, bet partijų tikslas yra įtraukti ir mases). Kaip
tai keisti? Yra įvairių metodų suaktyvinti informacijos skleidimą. Priklauso
nuo to, kiek organizacija gali tam skirti lėšų, kiek jos nariai naudojasi
informacinėmis technologijomis ir kiek aktyvus bei motyvuotas partinis
elitas/aktyvas.
Pirmiausia
ir elementariausia informacijos sklaidos priemonė būtų tiesioginis
susirinkimas. Bet žinant, jog dauguma žmonių yra užimti, turi savus gyvenimus,
ši galimybė tampa ribota ir aktyvesni susibėgimai (dažnesni nei kas dvi
savaitės ar mėnesį) tinka tik tam pačiam aktyvui, kuris ir taip viską žino bei
yra veiklus. Antra priemonė yra telefono ryšys, tai yra naudinga norint
informuoti ar sukviesti/paagituoti žmones, bet netinkama diskusijoms. Tai atima
daug laiko, o, be to, pokalbis vyksta tik tarp dviejų subjektų, todėl aktyvistas
gaiš daug laiko kol tą patį pakartos didesnei masei žmonių. Tai neefektyvu bei
brangoka. Tas pats galiotų ir paštu siunčiamai korespondencijai: brangu bei
nėra didesnio mąsto diskusijos.
Su trečia priemone jau įžengiame į IT sritį.
Elektroniniu paštu, gan dažnai, jau naudojasi ir vyresnio amžiaus žmonės, ypač
tie, kurie aktyvesni visuomeniniame gyvenime. E – paštu yra gan patogu sudaryti
žmonių grupes ir masiškai siuntinėti žinutes. Kurti Google grupes, kuriose
vykstančios diskusijos matomos tos grupės narių elektroniniame pašte. Tai
patogu bei įmanoma užmegzti didesnio mąsto diskusiją. Savaime suprantama, yra
ir tos komunikacijos minusų. Kai kada neįmanoma išsiuntinėti masinių žinučių,
nes sistema identifikuoja tai kaip spamą (Yahoo pavyzdys), todėl tenka vargti
ir siuntinėti laiškus rankiniu būdu. O taip pat, kai kurie laiškai atsiduria
spamo kategorijoje, kurią žmonės ne visada patikrina, tad skubi korespondencija
ne visada pasiekia savo tikslą. Daug žmonių nesugeba suprasti google grupių
principo ir net prisijungti prie jos. Tai parodo, jog IT raštingumas, kai
kuriuose segmentuose, dar yra žemoko lygio. O taip pat, pasyvesni žmonės ne
visada tikrinasi savo elektroninį paštą, o aktyvesnė publika turi kitą problemą
– paštas pergrūstas informacija, tad siunčiama žinutė gali būti ir nepastebėta.
Bet minusai persveria privalumus. Elektroninio pašto paslaugos yra nemokamos ir
beveik visiems prieinamos, tad tai svarbus vidinės komunikacijos pagalbininkas.
Kita, dar gan nauja, bet sparčiai
populiarėjantį informacijos sklaidos priemonė yra skype ryšys. Lietuvoje
„Skype“ balso ir vaizdo skambučių, žinučių, konferencijų, duomenų dalijimosi
paslaugomis kasdien naudojasi daugiau nei 500.000 vartotojų ir daugiau nei 1
mln. vartotojų kas mėnesį, tad tai gan populiari ir verta dėmesio informacijos
skleidimo priemonė. Jos pagalba patogu diskutuoti tiek dviems, tiek ir didesnei
žmonių grupei, kurti konferencijas. O taip pat, galima persiųsti dokumentus.
Savaime suprantama, yra ir daug minusų. Neturi išliekančios vertės, žinutės
nukeliauja ir retas, kuris kapstysis po ilgus pokalbius, kad rastų svarbią
informaciją. Norint perduoti žinutę ar persiųsti dokumentą abu asmenys turi
būti prisijungę (online), kitaip kitas subjektas negaus reikiamos informacijos.
Didesnėms grupėms gresia virtimas perkrautais pokalbių kambariais su
tūkstančiais pranešimų, tad kiti pradės ignoruoti tas konferencijas. Tai puikus
pagalbininkas staigiam kontaktui, bet yra gan netobulas ilgesnei bei brandesnei
komunikacijai.
Socialiniai tinklai, nors ilgą laiką
buvo laikomi vaikų pasižaidimu bei vertinami prieštaringai, panašu, jog ir
didžiausi skeptikai jau keičia savo nuomonę. Paminėsiu Facebook, kuris yra
populiariausias Lietuvoje. Juo naudojasi daugiau kaip 970 000 žmonių, kurie yra
vyresni nei 18 metų. Ir skaičius nuolat auga. Tai populiari terpė ne tik
informuoti savo organizacijos narius, bet juos paversti agitatoriais bei
informacijos skleidėjais ir, tuo pačiu, taip juos įjungti į bendrą veiklą.
Facebook socialiniame tinkle reikia naudoti dvi komunikacines priemones ( jų
yra ir daugiau), Tai puslapis ir grupė. Puslapio paskirtis yra būti oficialiu
organizacijos veidu ir jos rūporu, pranešti naujienas, komunikuoti su pašaliniais
žmonėmis, užmegzti kontaktą su interesantais. Grupės paskirtis yra vidinė
komunikacija, pageidautina, jog grupė būtų slapta ir uždara. Kodėl grupė? Nes
jos pagalba patogu informuoti žmones, kiekvienas naujas pranešimas (ne
komentaras) ateina notification (pranešimo) pavidalu visiems grupės nariams.
Patogu įdėti dokumentą, video, galima visus grupės narius įjungti į chatą
(pokalbių grupę). Parašius grupės nario vardą (paminėjus) jis gauna pranešimą notification pavidalu ir į savo elektroninį
paštą. Be abejo, yra ir minusų. Dar nemažai, ypač vyresnių žmonių, nelabai
naudojasi socialiniais tinklais (kaip ir internetu apskritai), kitiems gali
būti perkrautos informacijos variantas.
Tai praktiškai visi variantai
kuriais galima gerinti informacijos sklaidą iš techninės pusės. Žinoma, dar
galima prirašyti ir internetinius puslapius bei vidinius arba išorinius
forumus, bet jų naudojimas tampa daugiau pagalbinis socialinių tinklų veiklos
fone. Savaime suprantama, organizacijai internetinis puslapis reikalingas kaip
prezentacinė priemonė, bet vidinės komunikacijos atžvilgiu tai nėra labai
svarbu.
Nėra ideliausio informacijos
sklaidos varianto. Kiekvienas už tai atsakingas asmuo turi atsižvelgti į tai,
su kokia publika jis turi dirbti ir taikytis prie jos. Idealiausiu atveju
reikia naudoti mišrią sistemą. Galima ir eksperimentuoti bei rasti savą,
alternatyvią informacijos sklaidos priemonę. Pavyzdžiui, jei tavo
organizacijoje yra labai daug garbaus amžiaus žmonių, kurie nesinaudoja
informacinėmis technologijos tai galima juos suskirstyti autonominiu (pagal
gyvenamą vietą) pagrindu. Paskirti aktyvesnį žmogų, kuris būtų atsakingas už
tam tikro rajono informacijos sklaidą. Jis juos aplankytų (tam tikru laiku) jų
namuose, suteiktų informaciją ir parodytų, jog jie nėra atstumti ar užmiršti.
Tai papildomai cementuotų organizaciją, sutelktų ją siekiant bendrų tikslų.
Prisipažinsiu, rašiau iš savo asmeninės patirties:)