Vengrija išsikvietė Rusijos ambasadorių dėl
„žeminančių atsiliepimų“ apie Vengrijos sukilėlius
Vokiečių leidinio „Der Spiegel“ reportažas,
paskelbtas minėto leidinio internetinėje svetainėje š. m. spalio 25 d.
Vengrijos Užsienio
reikalų ministerija išsikvietė Rusijos ambasadorių Budapešte dėl „žeminančių
atsiliepimų“ apie 1956 m. tautos sukilimą. „Mes visiškai aiškiai pasakysime,
kad netoleruosime žeminančių pasisakymų dėl 1956 m. sukilimo ir jo didvyrių iš
bet kokios pusės“, - pareiškė Ministerija.
Rusijos valstybinė
televizija apibūdino sukilimą kaip „riaušes“, be to panaudojo rusišką terminą
„pogromas“, kuris anksčiau neturėjo antisemitinės reikšmės. Tuo tarpu
Vengijoje, kurioje nacių valdymo metu šimtai tūkstančių žydų buvo deportuoti ir
nužudyti, žodis „pogromas“ turi kitokią reikšmę.
Be to, Rusijos
televizijos reportaže minima, kad 1956 m. sukilimo metu iš kalėjimų buvo
paleisti „tūkstančiai buvusių nacių“. Taip pat paskelbta užuomina, kad
„Vakarai“ iš tolo dirigavo sukilimui.
Iš tikrųjų prieš 60
metų Vengrijos gyventojai smerkė šalies vienos partijos diktatūrą ir Sovietų
Sąjungos įtaką. Sovietų kariuomenė kruvinai numalšino sukilimą. Žuvo 2 000 ir
200 000 vengrų pasitraukė į egzilį. Po 1989 m. išsilaisvinimo Vengrija paskelbė
spalio 23 d. - sukilimo pradžią - nacionaline švente.
Neseniai paskelbta
Levada-Instituto apklausa rodo, kad pusė rusų laiko vengrų sukilimo numalšinimą
teisingu žygiu.
Rusų-vengrų ginčas
yra reikšmingas tuo, kad valstybių vadovai (V. Putinas ir V. Orbanas) šiaip
sėkmingai randa bendrą kalbą. Autoritariniu būdu valdomos Rusijos ir toli į
dešinę plaukiančios Vengrijos suartėjimas neseniai sukėlė didelius rūpesčius ES
partneriams.
Vertėjo komentaras: Šiais metais Vengrija skyrė daug
oficialaus dėmesio spalio 23 d. sukilimo minėjimui. Pagrindiniame oficialiame
renginyje Vengrijos Ministras pirmininkas Viktoras Orbanas pasakė plačiai
komentuojamą kalbą, drąsiai pagerbiančią savus sukilėlius prieš Sovietų
okupciją. Tuo tarpu Lietuvoje kiekvienais metais mūsų valdžios dėmesys 1941 m. birželio
23 d. sukilimui pastebimai menksta. Panašiai kaip ir Vengrijos atveju,
pasigirsta daug kritikos ir net pasmerkimų iš užsienio dėl lietuvių tautos
sukilimo metu įvykdytų „ekscesų“. Priešingai nei Vengrijoje, Lietuvoje
oficialūs asmenys yra linkę jautriai reaguoti į šią kritiką. Šiais metais
Lietuvoje kukliai paminėtos Birželio sukilimo 75-ios metinės, kurių neoficialių
renginių metu labai trūko oficialių asmenų dalyvavimo. Mūsų asociacija
„Nacionalinis interesas“ buvo viena iš nedaugelio nevyriausybinių organizacijų,
kuri ryžosi pagerbti Lietuvos herojus š. m. birželio 23 d. Kaune.
Jei Lietuvos valdžia tikrai siekia sustiprinti šalies gynybines
pajėgas prieš menamą Rusijos grėsmę ir pastoviai kviečia jaunimą įstoti į
karinę tarnybą, tai kaip reikia įvertinti tokią menką Lietuvos 1941 m. didvyrių
gynimą nuo užsienio kritikos? Logiška manyti, kad žmogus, pasiryžęs rizikuoti
sveikatą ir gyvybę, gindamas Lietuvą nuo užsienio priešų, tikisi, kad ir tautos
valdžia įvertins jo drąsą ir bent jau apsaugos jo vardą nuo pažeminimų,
ateinančių iš užsienio valstybių ir organizacijų. Abi šalys, Vengrija ir
Lietuva, prarado maždaug tiek pat jaunų žmonių gyvybių per du praeito šimtmečio
sukilimus (po 2 000 nukautų), nors mūsų šalies gyventojų skaičius sudaro tik
trečdalį Vengrijos. Pavyzdį Lietuvai, kaip ginti savo nacionalinius interesus, vėl
rodo Vengrijos valdžia.
Paruošė ir vertė: Algis Avižienis
----------------------------------------------------
Vitalijus Balkus.
Drąsiosios mintys virs
tikrove ir to sieksime
Kai prieš metus buvo įsteigta asociacija
„Nacionalinis interesas“ ir buvo priimta mūsų programa, iš karto buvo sulaukta
liberalių pažiūrų ar tiesiog vyraujančios propagandos paveiktų oponentų
priekaištų esą mūsų siekiai nerealūs ar net kenksmingi. Taip pat buvo bandoma
sakyti, kad žmonėms to nereikia ir jie to nepalaikys.
Ir ką mes matome šiandien? Rinkimus laimėję
„valstiečiai“ ketina realiai vykdyti tai, dėl ko mes visai neseniai buvome
puolami. Pažvelkime atidžiau:
Dalis „Nacionalinio intereso“ programos
netrukus gali tapti realybe
„Nacionalinio intereso“ programos antrasis punktas skelbė būtinybę steigti
valstybinį banką, apribosiantį užsienio banko diktatą. Toks pats ketinimas
girdimas ir iš laimėjusių „valstiečių“.
„Nacionalinio intereso“ programoje rašoma, kad būtinas valstybės
monopolis stipriųjų alkoholinių gėrimų ir receptinių vaistų mažmeninei
prekybai. Būtent tai ir
ketina daryti nauja valdžia. Be to, jie aiškiai pasisako už priklausomybės ligų
aktyvią prevenciją ir sutinka, kad žmogiškąjį pavidalą ir sveiką protą
praradusius alkoholikus ar narkomanus reikia gydyti priverstinai. Bet apie tą
patį, tik anksčiau, rašėme ir mes.
Taip pat, bent jau dabar, jie teigia, kad neketina leisti tuoktis vienos
lyties „šeimoms“. Tą patį deklaruoja ir „Nacionalinis interesas“.
Visiškai sutampa asociacijos ir naujų valdančiųjų nuomonės aplinkosaugos ir
energetikos tema. GMO augalų pramoninio auginimo draudimas. Miškų išsaugojimas.
Energetika paremta vietiniais ištekliais taip pat yra „Nacionalinio intereso“
dėmesio centre.
Mes lenkiame laiką
Akivaizdu, kad būdami niekieno neapmokami ir niekieno neveikiami
visuomenininkai, mes galime kelti klausimus gerokai aštriau nei tai daro iš
biudžeto finansuojamos partijos. Be to nesame atitrūkę nuo realaus gyvenimo.
Tačiau mes taip pat tampame pirmi, kuriuos puola, nes mūsų nesaugo „valdiška“
ranka.
Nepaisant to dirbame aktyviai ir dirbsime toliau. Štai dar keli mūsų
programos punktai, kuriuos šiandien dar nedrįstų įgarsinti nė viena partija,
tačiau jie anksčiau ar vėliau taps tokie pat aktualūs kaip ir tie, kurie
artimiausiu laiku greičiausiai virs įstatymais.
Pirmiausiai „Nacionalinis interesas“ griežti pasisako už „partinės“ rinkimų
sistemos panaikinimą. „Rinkiminė sistema keičiama iš mišrios (vienmandatinė
ir daugiamandatinė) į vienmandatinę. Naikintųsi partiniai sąrašai.“ Gana
rinkti partinius funkcionierius, kurių vienintelis darbas – kilnoti ranką pagal
vadų komandas.
Matant kaip braška ES ir kaip šioji sąjunga vis labiau panašėja į buvusią
TSRS, mes nuolatos kelsime klausimą dėl papildomų derybų su ES, panaikinant
nepalankius Lietuvai sprendimus; pvz. tokius kaip priverstinis ekonominių
migrantų perkėlimas į mūsų šalį arba šantažą primenantis reikalavimas dėl
„Lietuvos geležinkelių“ privatizavimo.
Euro krizės akivaizdoje jau dabar keliame klausimą, kad prireikus skubiai
atkurti litą, kaip vienintelę nacionalinę valiutą. Jei vokiečiai jau turi planą
kaip susigrąžinti markę ir net atspausdintą markių tiražą, kodėl Lietuva turi
laukti momento, kai viską teks daryti taip, kaip tai buvo daroma su
„vagnorkėmis“?
Yra ir daugiau siekių, kuriuos įgyvendinimui net nebūtina laukti, kol tai
padarys kiti. Jau šiandien asociacija „Nacionalinis interesas“, vienijanti
progresyvius į ateitį žvelgiančius piliečius, įrodo, kad galima veikti
racionaliai, našiai ir sėkmingai.
Beje, tam, kad sukeltume konservatorių-socialdemokratų valdžios įniršį,
prireikė vos 3 mėn. darbo, kuomet po labai sėkmingos kampanijos prieš priverstinį
migrantų perkėlimą (buvo surinktą per 26 000 piliečių parašų), asociacija
tuometinės valdžios užsakymu buvo apkaltinta nebūtais dalykais – esą mes,
siekdami apsaugoti Lietuvą nuo migrantų krizės, kenkiame Lietuvai.
Tapti tikru patriotu – tai veikti
Bambėti virtuvėje gali dažnas, o štai padaryti gerą darbą visuomenės vardan
retas bambantis tesugeba. O juk kartais reikia visai nedaug tam, kad Lietuvoje
gyventi pasidarytų bent šiek tiek geriau. Ir tam nereikia laukti eilinių
rinkimų ir eilinių „gelbėtojų“.
Esate aktyvus savo bendruomenėje? Esate aktyvus savo darbovietėje? Esate
savo kaimo, namo iniciatyvų „variklis“? Esate tiesiog pilietiškas pilietis?
Tuomet veikime visi išvien bendraminčių būryje.
----------------------------------------------------------------------------------------------------
Marius Jonaitis
----------------------------------------------------------------------------------------------------
Marius Jonaitis
Nužudyk savyje liberalą
Kodėl taip griežtai? Nes esu įsitikinęs, kad tai viena iš
didžiausių dabartinės Lietuvos rykščių. Liberalizmas ir jo nuolatinis savojo
„AŠ“ iškėlimas tapo naująja mūsų tautos religija. Nepatikėsite, bet nevien tarp
jaunimo ar save liberalais laikančių, ne, tas vėžys išplitęs visur, net tarp
save tautiškais ir/arba kairiaisiais įsivardinančių žmonių.
Kaip kitaip, jeigu ne liberalais galima įvardinti
profsąjungų narius, kurių gausios organizacijos bei atskiri jų nariai
nesugebėjo masiškai kovoti prieš naująjį Darbo kodeksą? O profsąjungos ne
tokios ir mažos: vienos iš jų dydis narių skaičiais yra daugiau nei 60 000.
Kaip, jeigu ne liberalais galima įvardinti tuos, kurie nesipriešino kas tris
metus Lietuvoje organizuojamiems homoseksualistų paradams? Natūralu, jog jų
paradai gausėja, nes nebėra net simboliškos ir adekvačios pasipriešinimo
sistemos. Ir argi ne liberalai yra tie, kurie piktinasi migrantų kvotomis,
tačiau nesugebėjo ateiti į rengiamus protestus, pasirašyti ant mūsų renkamų parašų
lapų ar net pačiam vieną pasiimti ir paimti iš savo artimųjų parašus?
Tačiau bet kokiam veiksmui reikalingas pasiryžimas pajudėti,
o čia jau įsijungia „racionalusis“ AŠ. Jis pasiteisinimų, kodėl nedaromas koks
nors vyksmas, suras tūkstančius. „Nėra laiko“, „aš pavargęs“, „netinkami žmonės
inicijuoja veiksmą“, „prastas oras“ ir t.t. Nors daugelis pritaria
antiliberaliai doktrinai, piktinasi normalaus gyvenimo būdo naikinimo ir mūsų
pasaulėžiūros, pasaulio supratimo išmirimu, bet imtis veiksmų trukdo liberalusis
egoistas. Vienintelis būdas juo atsikratyti – tai totalus savo organizmo
išvalymas. Smegenų dezinfekcija, pasaulėžiūros supurtymas bei savo vietos šiame
pasaulyje suvokimas. Tai sunku, kartais gali būti ir neįmanoma, nes, vis tik,
visa aplink mus egzistuojanti ekonominė, politinė, kultūrinė paradigma yra
paremta liberaliuoju AŠ, kuris turi vartoti ir mąstyti tik apie savo poreikius.
Kolektyvas tam nebūtinas, tad nebūtini ir jo interesai – svarbiausia
iškilmingojo AŠ lepinimas.
Žinoma, tokia visuomenė, o su laiku ir pats individas, taps
tik mėsa greitėjančio gyvenimo būdo bei save valgančios godžiosios
kapitalistinės gyvatės. Ji ryja jos gyvenimo būdą išpažįstančius, nes pasaulyje
sparčiai mažėjant ribotiems ištekliams naujaisiais tampa neorganizuoti ir
pavieniui besiblaškantys ir liberaliojo AŠ apsėsti žmonės. O išliks tik
kolektyviškai dirbantys, gyvenantys ir mąstantys žmonės. Nori išlikti? Nužudyk
savyje liberalą.
-----------------------------------------------------------------
Vladas Jurgelevičius.
-----------------------------------------------------------------
Vladas Jurgelevičius.
Rinkimai pasibaigė - gyvenimas tęsiasi
Mano apsisprendimą dalyvauti šių metų
LRS rinkimuose įtakos turėjo keli veiksniai. Pirma, man rūpi Lietuvos tautos
išlikimas. Antra, bendraujant su aplinkiniais žmonėmis visuomeninėmis temomis, man
dažnai užduodavo klausimą, ar aš nesiruošiu į politiką? Kadangi esu asociacijos
„Nacionalinis interesas“ narys bei paagituotas kolegos Vitalijaus Balkaus, apsisprendžiau
dalyvauti Seimo rinkimuose. Juk kalbos taip ir liks kalbomis, o ši galimybė leistų
man ne žodžiais, o darbais įrodyti ne tik sau, bet ir aplinkiniams, kad galiu
pakeisti politinius sprendimus, kurie veikia mūsų gyvenimą.
Pirma savaitė dalyvaujant Seimo
rinkimuose prasidėjo nuo popierių tvarkymo. Nepasakyčiau, kad tai būtų didelis
popierizmas, tačiau reikalaujantis laiko. Teko deklaruoti turtą, pajamas bei pildyti
viešųjų interesų deklaraciją Valstybinėje mokesčių inspekcijoje užpildytas prašymas
dalyvauti Lietuvos liaudies partijos rinkiminiuose sąrašuose. Pagaliau
suderintame ir patvirtintame sąraše esu 32-as. Galima ruoštis rinkiminei
kompanijai. Išleidome su kolegomis savo lėšomis laikraštuką, kuriame
prisistatėme rinkėjams. Su nekantrumu laukėme spausdinto žodžio, su kuriuo keliavome
pas rinkėjus.
Keista stebėti aplinkinių reakcijas,
kada vienu metu dirbu statybinės technikos operatoriumi ir dalinu agitacinį
laikraštį, matau kaip keičiasi žmonių veido išraiška. Save pristatydamas kaip
kandidatą, susiduri su žmonių požiūriu į Seimo narį: „visi jūs vagys“, -
tiesiai drebtėli į akis pagarbi ponia. Akys tiesiog klausia – „čia pokštas?“
Verda diskusijos: „ir tu prie lovio?“ „tingi dirbti, tai veržiesi į Seimą?!“ Buvo
tokių, kurie pateikė ir verslo pasiūlymą. Jis įkuria firmą, kuri laimi
viešuosius konkursus man laimėjus rinkimus. Tada susimąstai, o kokius pasiūlymus
gauna ten esantys senbuviai, kai jie turi tokias pažintis bei įtakas paveikti
vienokius ar kitokius sau ir/arba aplinkiniams naudingus sprendimus. Prisimenu,
kad Lietuva ne veltui vadinama švogerių kraštu.
Liūdina požiūris šiandieninio tautiečio,
kuris remontuoja savo trobą, žiūrėdamas į prisistačiusį kandidatą į Seimą
prašosi pagalbos sutvarkyti kelis popierius, tada mat jis balsuos. Arba
išgirsti – „o kiek duosi?“ Ir tokių sutiktų buvo. Kai paklausi po rinkimų ar
balsavo, atliko pilietinę pareigą, išgirsti iš tautiečio, kad ignoravo
rinkimus. Tai kas gali pas mus pasikeisti, ko jie tikisi? Paskutinėmis
savaitėmis žmonės irzlūs, nepakantūs, kai jų pašto dėžutės pilnos, užgrūstos
makulatūrinėmis agitacinėmis reklamomis. O kur dar nesivaržantys kandidatai, su
savomis svitomis beldžiantys į piliečio duris. Darbe stresas dėl ateities - juk
išeidami seimūnai priėmė naująjį Darbo kodeksą, kuriame darbuotojai lieka tik
su pareigomis.
Taigi, ar įmanoma įtikinti rinkėjus,
piliečius, kad tavo, kaip kandidato, ketinimai yra dirbti tėvynei, kai aplinkui
vien korupciniai skandalai? Visgi ar yra asmeninė atsakomybė prieš piliečius?
Turi pinigų, vadinasi pas tave galimybės, neturi – tai, kaip liaudies išmintis
sako, kad esi neturtingas todėl, kad kvailas, o kvailas – kad neturtingas.
Uždaras ratas. Ir tikrai kartais pamąstai, kad sukiesi kaip voverė rate, o
naudos tame nėra. Bet pasiduoti – tai tolygu pripažinti nugalėtu, net
nesistengus kovoti dėl to, kuo tiki, kas perspektyvoj mums visiems bus geriau.
Keistas žmonių požiūris, kad dirbdamas
tokį darbą (operatoriaus) noriu atstovauti tautą, piliečius... Toks šiuo metu
žmonių mąstymas, kad dirbti gali tik tos srities specialistas. Bet kai Seime
atsiranda verslininkai, ekonomistai, finansų analitikai ir kiti savo srities
specialistai, kuriuos išrenka piliečiai atstovauti jų interesams, pastebi, kad šalis
vairuojama chaotiškai: lūkuriuojama, laukiama, sprendžiama, o kai nusprendžia,
tai jausmas toks, kad šalikelė yra tinkamiausias sprendimas; arba pasirenka
kalnus versti įduodami tautai į rankas kauptukus. Neatsižvelgiama į
pasikeitusias ekonomines, geopolitines realijas, problemos ne tik
nesprendžiamos, bet stumiamos gilesnės krizės link: vadinamieji pabėgėliai,
kurie turėtų pagerinti ES valstybių statistinius rodiklius, skolos išperkamos
iš valstybių emituojamais niekuo nepadengtais pinigais. Šiais skolų rašteliais
juk kažkas galės manipuliuoti. Čia slepiasi pilkieji kardinolai, kurių niekas
nematys, niekas jų nerinks, o turės galią spręsti už mus, kaip baudžiavos
laikais einantiems lažą.
Todėl sunku suprasti tautiečius, kurie
nori permainų, tačiau pasirenka nieko nedaryti, kad pasikeistų jų, vaikų ar
anūkų gyvenimas, o kantriai kaip baudžiauninkai eina į pono laukus atlikti
lažą. Ponas geras, gal neleis numirti iš bado?!