Žemės referendumas nuplėšia kaukes

Straipsnis publikuotas www.kaunotautininkas.lt

Spalio 15 diena Kaune (lyg ir eilinė, bet...)

 Tekstas buvo publikuotas www.kaunotautininkas.lt

Sveiki, mielieji!

Antradienis, eilinė darbo diena lipdant organizaciją: kasdieninė korespondencija, naujienų perskaitymas, darbotvarkės susidėliojimas. Ši diena svarbi tuo, kad pradedame oficialių susitikimų su Kauno organizacijomis maratoną. Pirmoji tapo R. Žiliuko vadovaujama „Senojo Kauno draugija“, kuri rūpinasi Kauno miesto architektūriniu paveldu. Įdomi ir vertinga organizacija, kaip tyčia, minėjo savo 4 metų gimtadienį, tad ta proga juos ir pasveikinome, o Auksė Noreikaitė padovanojo atminimo suvenyrą. Užmezgėme kontaktą, netgi buvome pakviesti įstoti į šią organizaciją bei pasižadėjome bendradarbiauti bei keistis informacija. Tai nuteikia išties pozityviai.

Užėjus į VDU universitetą maloniai nustebino referendumui parašus renkanti jauna studentė, kuri pati, be jokių raginimų, atlikinėjo savo pilietinę pareigą ir sugebėjo surinkti kelis lapus parašų. Visada džiaugiuosi matydamas jaunus ir entuziastingus asmenis. Toks ir turi būti akademinis jaunimas - revoliucinis, siekiantis teisingų permainų savo šaliai.

Nuo 17:00, prie Laisvės alėjoje esančio fontano, turėjome susiburti su LTJS ir kartu rinkti parašus žemės referendumo iniciatyvai, bet mums teko persikelti prie Soboro, nes jau nuo 15 valandos fontanas buvo okupuotas triukšmingų bosnių sirgalių, kurie kaupėsi futbolo rungtynėms Lietuva prieš Bosniją ir Hercegoviną. „Kaupėsi“ gal ne visai tinkamas terminas, nes jie nuolatos plyšavo savo skanduotes bei dainas. Nors jie kiek per daug gėrė ir šiukšlino, kas man yra nepriimtina, bet jų tarpusavio bendravimas, organizuotumas bei vienybė tikrai kėlė pagarbą. Ypač patiko jų eisena nuo fontano iki Dariaus ir Girėno stadiono, kurioje buvo sukurta puiki atmosfera. Tikrai yra ko pasimokyti ir mūsų organizacijoms.

Štai filmuota medžiaga.

Praleidus triukšmingus bosnius, mes toliau tęsėme parašų rinkimą. Eidami nuo Soboro kalbinome praeinančius žmones ir raginome pasirašyti, vėliau apsistojome prie fontano. Pirmas blynas, manau, tikrai neprisvilo, nes per 2 darbo valandas surinkome 59 parašus ir išdalinome kelis šimtus Kauno (ir visos sąjungos) tautininkų gamintų lankstinukų, užmezgėme ryšį su žmonėmis. Šią akciją pavadinau pirmu blynu, nes tai buvo pirmas tik Tautininkų sąjungos ir LTJS išėjimas su savo vėliavomis ir sava atributika. Prieš tai rinkome individualiai arba kooperuodamiesi su kitais parašų rinkėjais bei labai neakcentavome savo politinės tapatybės.

Išvada, manau, akivaizdi - pats geriausias partinis-ideologinis darbas vyksta tuomet, kai dirbama gatvėje - tiesiogiai su žmonėmis, mandagiai ir argumentuotai aiškinant žmonėms jų teises ir pareigas. Bendraujant bei diskutuojant su žmonėmis pamažu atverti jiems akis ir leisti suvokti, jog jie - lietuviai ir yra tikrieji savo šalies šeimininkai bei tik nuo jų ir mūsų bendrų veiksmų priklausys kokią Lietuvą turėsime.

Mes, Tautininkų sąjunga, esame vienintelė ideologinė partija Lietuvoje, kurios tikslas elementarus - viskas Lietuvos valstybei ir ją kuriančiai lietuvių tautai, tad tokių akcijų, pažadame, bus tik daugiau.

Tautininkų sąjungos Kauno miesto skyrių sueigos pirmininkas

Marius Jonaitis

Graikijoje nužudyti du tautininkai

  Tekstas buvo publikuotas www.kaunotautininkas.lt

Penktadienio vakarą (2013.11.01), prie graikų tautininkų partijos „Auksinė aušra“ (Golden dawn) būstinės Atėnų priemiestyje Naujajame Iraklijuje, kur tą vakarą buvo planuojamas jų susirinkimas, aidėjo šūviai. Motociklais privažiavę du nežinomi asmenys (galimai radikalieji kairieji ar anarchistai) pradėjo šaudyti į besirenkančius žmones, o vėliau spruko. Du jauni vyrai, 20 ir 23 metų partijos nariai, buvo nužudyti. Į abu žuvusiuosius buvo paleista po tris kulkas, kurios pataikė jiems į galvą ir krūtinę. Vienas iš tų vyrų žuvo įvykio vietoje, o kitas ligoninėje mirė nuo sužeidimų, pranešė Sveikatos apsaugos ministerija, pridūrusi, kad dar vienas vyras buvo sužeistas ir atvežtas į ligoninę.

 

Partija „Auksinė aušra“ jau seniau kreipėsi į vyriausybę dėl policijos apsaugos jų būstinei, kuri ir anksčiau yra patyrusi išpuolius bei kelis kartus sprogdinta, bet į tuos prašymus buvo neatsižvelgta. Nieko nuostabaus, kadangi dabar vyksta visuotinis valdančiojo „elito“ susidorojimas su šia partija.

 

Šiais metais, „Auksinė aušra“ pakilo į trečią vietą tarp populiariausių Graikijos politinių partijų, siūlanti trečio kelio politiką, didesnį Graikijos savarankiškumą, griežtą antiimigracinę politiką (šalyje gyvena 3 milijonai nelegalių imigrantų iš trečiųjų šalių, klesti jų nusikalstamos grupuotės), korupcijos išgyvendinimą, kapitalo sugražinimą iš siauro sluoksnio oligarchų ir skatina tautinį pasididžiavimą savo etnosu. Be abejo, tai prieštarauja antitautiniam elitui ir jų interesams, tad po reperio Pavlos Fissas, kurį, neva , nužudė partijai prijaučiantis asmuos, jie išpūtė šį reikalą taip, kaip jiems palankiau. Buvo suimtas partijos lyderis Nikolaos Mihaloliakos, du jų atstovai parlamente bei dar keli partijos nariai ir apkaltino juos nusikalstamos organizacijos formavimu, nors partija kategoriškai neigia bet kokį ryšį su žmogžudyste. Po to sekė finansinių dotacijų iš biudžeto nutraukimas, kuris priklauso parlamente mandatus turinčioms partijoms (2013 metais išrinktoms partijoms skirta 11 mln. eurų, „Auksinei aušrai“ - 873 tūkstančiai). Šį įstatymą, pagal kurį „finansavimas gali būti įšaldomas partijoms, kurių valdžia kaltinama turinti ryšių su nusikalstama grupe ar terorizmu“ skubos tvarka priėmė Graikijos parlamentas ir iškart pritaikė „Auksinei aušrai“. Sklando iniciatyvos apie visišką partijos uždraudimą. Aukščiausi vyriausybės vadovai, net nekalbant apie mass media, nesibodi juos įvardinti neonaciais ir netiesiogiai skatina susidorojimą su jais.

 

Štai tokios demokratijos grimasos. Antisisteminėms partijoms nereikia turėti vilčių, jog politinis žaidimas vyks pagal garbingą scenarijų. Tai - mitas. Kaip sakoma, opiumas „liaudžiai“. Partija, kuri siūlo konkrečias permainas, kuri stengsis dirbti tik savo tautos labui, o ne siauram kapitalo sluoksniui, turi sugebėti atlaikyti spaudimą visais frontais ir nuolatos būti kovinėje padėtyje. Tokia realybė.

 

Na, o „Auksinė aušra“, regis, nepalūžo. Vakar rinkosi žudynių vietoje, degė žvakutes, giedojo Graikijos bei partijos himną, skandavo „Athanati!“, kas, išvertus į lietuvių kalbą, reiškia „Nemirtingi!“. Graikų tautininkai, regis, puikiai suvokia, jog trauktis nėra kur, jei nori gyventi normalioje visuomenėje bei būti savo šalies šeimininkais, netektys juos tik užgrūdins ir labiau sutelks.

 

Blood! Honour! Golden Dawn!

A†A Manos Kapelonis ir Giorgos Foudoulis

 

 

Papildant temą „Konfrontacija informacinėje erdvėje – svetima įtaka mūsų protams“.

Spalio 7 dieną, Kauno miesto savivaldybės Didžiojoje salėje, įvyko pranešimas tema „Konfrontacija informacinėje erdvėje – svetima įtaka mūsų protams“. Pranešimas buvo labai naudingas ir laiku (manau, jog tokių pranešimų reikėtų daugiau ir dažniau), bet jame pasigedau kai kurių pastebėjimų. Žinoma, gal jų buvo vėliau, o aš jų tiesiog neišgirdau, nes teko ankščiau išeiti. Tad, jei kas ne taip, visada lauksiu papildymo ar diskusijų.

 

Labiausiai mane pralinksmina pastebėjimas, jog Rusija pradėjo vykdyti informacinę kampaniją prieš Lietuvą. Šitaip šnekama pastaruosius kelerius metus ir protarpiais tai pradeda atrodyti lyg kokia isterija ar raganų medžioklė. Gerbiamieji, ji niekada nebuvo nutrūkusi, tiesiog skiriasi intensyvumas ir tam skiriamų lėšų kiekis. Virtualios realybės kūrimas, esamų vertybių „išplovimas“ ir visuomenės demoralizavimas nėra kažkokia naujiena. Ši taktika naudojama daugybę šimtmečių.

 

Kokį atsaką į tai siūlo mūsų „elitas“, be klyksmo, jog Rusija puola, kas ir taip aišku? Ogi didesnę euro integraciją, pseudo toleranciją, laukinį kapitalizmą, kurio pasekoje mes netenkame šimtų tūkstančių žmonių per emigraciją, bei gauname puokštę naujų, abejotinos vertės vertybių. Logiškai mąstančius žmones tikrai stebina tokia gynybinė taktika, tiksliau, jos nebuvimas bei tiesioginės (kad ir informacinės bei ekonominės) atakos atveju apsimesti, jog užtenka tik įvardinti atakas, bet nieko nesiimti, norint jas nukenksminti. Tai nelogiška, tad parašysiu kokią išeitį siūlyčiau pats.

 

a) Lietuvio identiteto stiprinimas. Taip, būtent lietuvio, per etninį pagrindą, o ne kurti mistines europiečio tapatybes. Tauta yra kuriama, bet tai ilgas procesas, turi praeiti šimtmečiai, tad skubotas „naujos tautos“ konstravimas kelia ir kels tik sumaištį žmonių galvose. Be to, mano ir, manau, bet kurio patrioto tikslas yra lietuviška Lietuva.

 

Tapatybę stiprinti bei kurti/sintetinti galima įvairiais būdais. Savaime suprantama prioritetas turi atitekti švietimui ir kultūrai, savai istorijos interpretacijai, jos populiarinimui ir pavertimui į masėms suprantamą produktą. Po to būtina atsvara žiniasklaidoje, kuri yra labai svarbi realybės konstruotoja. Švietimas, kultūra ir masinio informavimo priemonės (MIP) yra būtini svertai norint ugdyti patriotišką ir pilietišką asmenį. Kurti savo socialinę inžineriją, kuri sudarytų atsvarą kitų valstybių įtakai (tiek iš Rytų, tiek ir Vakarų). Kodėl to reikia? Cituoju:

 

Vienintelis įstatymas, pasak Hilckmanno, esąs kultūrų kova: „Kultūros kovoja viena su kita, Viena stengiasi išstumti kitą. Kultūrų varžybas ir kovą suprasti reiškia turėti raktą į pasaulinę istoriją“. Toliau Hilckmannas cituoja Konecny žodžius, kurie dar labiau paaiškina jo mintį: „Kiekviena kultūra, kol ji yra pajėgi gyventi, stengiasi plėstis. Ten, kur dvi kultūros susiduria, turi įvykti kova. Kiekviena kultūra yra puolanti, kol ji nepradeda apmirti. Kova tęsiasi tol, kol viena iš kovojančių kultūrų yra sunaikinama“.( Maceina)

Jei mūsų kultūra nebus kovinga, protarpiais ir agresyviai ekspansinė, mes trauksimės ir nyksime. Su laiku pradėsime gėdytis savo šaknų (kas pastebima jau dabar) bei perimti svetimą kultūrą (kas jau vyksta).

 

Kalba. Lietuva yra Rytų Europos istorijos sandas. Tautinis, etninis - kalbinis savitumas čia vertinamas ypač. Kalba, etninės savimonės esminis simbolis, VRE (Vidurio rytų Europos) šalyse, vadinasi, ir Lietuvoje, turi politinę prasmę. VRE ji valstybingumui tapo tvirtesniu pagrindu negu teritorija. Todėl kova su LLRA nėra tik saujelės intelektualų ir kalbininkų rietenos su lenkais. Atrodo, toks mažmožis kaip vietovardžių keitimas ar lentelių su kitos kalbos gatvių užrašais kabinimas iš tikrųjų turi didelę politinę prasmę. Analogai su Vakarų Europos šalimis mums netinka, pats laikas būtų pamiršti lygintis. Čia visai kitokia geopolitika ir visai kitaip suprantamas tautiškumas bei valstybingumas. Lietuvių kalba neturi būti derybų objektas.

 

Toliau įrašyčiau simbolius, papročius, minėjimus, eisenas, sportą - viską, kas kuria bendrą vienybės aurą, telkia mases, bičių spiečiaus principas.

 

b) Elitas. Visi skirtingai suvokia kas tai yra. Ir skirtingus asmenis prirašinėja prie elito. Pasak prof. Vaidučio Laurėno:

„Dabartiniai Lietuvos politiniai elitai yra žemiau vidutinio visuomenės narių gebėjimų lygio, kartais jie atrodo tiesiog pasigailėtinai, savo veiksmais skatina abejoti ne tik jų kompetencija, bet ir moralinėmis savybėmis. Problemiškiausia yra tai, kad ne visi dabartinių Lietuvos politinių elitų nariai žiūri į politiką kaip į savo pašaukimą ir profesiją. Jų mąstyme ir veikloje dažnai įžvelgiamas itin pražūtingas motyvas - jeigu ne mes valdome Lietuvos valstybę, tai ir valstybė yra ne ta, kurios siekta. Profesionalumo prasme nesuprantamai formuojamos Prezidento, Seimo ir Vyriausybės patarėjų bei padėjėjų korpusas. Ūkio klausimais neretai pataria filologai, socialiniais klausimais - filosofai.

 

Politinių elitų silpnumo požymis - jų arogancija. Daugumos politikų nuomonė apie save neatitinka tikrovės. Ne vienos partijos lyderiai laiko save nepakeičiamais. Tai nepadeda atviresnėms diskusijoms ir savikritikai pačiose partijose, siaurina bendravimą u gyventojais, nepadeda pritraukti į partijas intelektinių jėgų.“ ( Vaidutis Laurėnas „Normalios politikos genezės atvejis“)

 

Kaip matome, padėtis nėra džiuginanti, juolab ir prisiminus istoriją tai turėdavome ilgus šimtmečius kada mūsų valdantysis elitas nesugebėdavo telkti ir kurti tautos ir atstovaudavo tik savus, siaurus, interesus, kas su laiku palaidodavo ir Valstybę. Tekdavo nemažai kentėti, kol užaugdavo pamaina, kuri žadindavo mases. Bet kiekvienas toks ratas mums nubraukdavo galimybes tapti geresniais.

Dabartinė padėtis yra analogiška. Neturime stipraus, mases vienijančio, pilnas auditorijas sutraukiančio elito, kuris visuomenę šviestų ir įpareigotų tapti geresne, siekti didesnių darbų. Nėra elito, kurie kurtų Lietuvos, kaip tautinės valstybės idėją, siektų aukštesnio tikslo nei tapti eiline valstybėle didžiųjų valstybių žaidimams. Bet kuris lyderis, kuris visiems teigia, jog esame maži ir nieko negalime įtakoti, automatiškai negali būti elitu. Jis - tik konkrečios situacijos ar kokios visuomenės grupės lyderis. Tokie nekuria istorijos ir nekuria Tautos bei jos ateities.

 

Kaip užsiugdyti elitą? Tai ilgas procesas ir pradžiai reikia padaryti tinkamus žingsnius ties a) punktu.

 

c) Socialinis teisingumas. Norint vieningos ir pašalinių valstybių daromoms įtakoms atsparios visuomenės neužtenka tik mąstymo inžinerijos ar puikaus elito (nors tai būtų puiki pradžia). Jokia visuomenė negali pilnavertiškai egzistuoti jei didelė jos dalis yra ekonominio gyvenimo paraštėse. Jokios interpretacijos, o tik faktai, kurie pateikiami statistikos departamente:

 

2012 m. žemiau skurdo rizikos ribos Lietuvoje gyveno 18,6 proc. šalies gyventojų.

Namų ūkiuose, kurie negalėtų apmokėti 700 Lt nenumatytų išlaidų iš savo lėšų, gyveno 60 procentų gyventojų.

Namų ūkiuose, kurie neturi galimybės praleisti bent savaitę atostogų ne namuose, 2012 m. gyveno pusė asmenų.

Pagal apibrėžimą, priimtą strategijoje „Europa 2020“, Lietuvoje tiek 2011 m., tiek 2012 m. beveik trečdalis gyventojų (atitinkamai 33,1 ir 32,5 proc.) gyveno skurdo rizikoje ar socialinėje atskirtyje.

Nedarbo lygis Lietuvoje (2013m Rugsėjį) buvo 11,9 procento.

 

Nieko nuostabaus, jog tokiomis sąlygomis visuomenė negali būti stabili ir joje puikiausiai gali tarpti priešiškos valstybei ideologijos. Norint pasiekti didesnio visuomenės solidarumo bei socialinio teisingumo, teks pasukti link kairės (šiuo metu Lietuvoje tokios kaip ir nėra) su progresinių mokesčių politika. Kadangi savanoriškai kapitalas nelinkęs dalintis savo pelnu su neturtingesniais. Savaime suprantama, būtina stipri antikorupcinė politika, o ją pastūmėti gali tik skaidrus elitas, kuris vien savo asmeniniu elgesiu keistų visuomenės požiūrį.

 

Politika, geopolitika, viešoji politika yra labai sudėtingi reiškiniai ir norint priimti teisingą strategiją, reikia intensyvių diskusijų bei didesnio būrio žmonių. Mielai padiskutuočiau šio straipsnio temomis:

 

a) Lietuvio identiteto stiprinimas. Tautinės valstybės koncepcija, tautinė socialinė inžinerija.

b) Elitas.

c) Socialinis teisingumas.