Spalio 7 dieną, Kauno miesto
savivaldybės Didžiojoje salėje, įvyko pranešimas tema „Konfrontacija
informacinėje erdvėje – svetima įtaka mūsų protams“. Pranešimas buvo
labai naudingas ir laiku (manau, jog tokių pranešimų reikėtų daugiau ir
dažniau), bet jame pasigedau kai kurių pastebėjimų. Žinoma, gal jų buvo
vėliau, o aš jų tiesiog neišgirdau, nes teko ankščiau išeiti. Tad, jei
kas ne taip, visada lauksiu papildymo ar diskusijų.
Labiausiai mane pralinksmina
pastebėjimas, jog Rusija pradėjo vykdyti informacinę kampaniją prieš
Lietuvą. Šitaip šnekama pastaruosius kelerius metus ir protarpiais tai
pradeda atrodyti lyg kokia isterija ar raganų medžioklė. Gerbiamieji, ji
niekada nebuvo nutrūkusi, tiesiog skiriasi intensyvumas ir tam skiriamų
lėšų kiekis. Virtualios realybės kūrimas, esamų vertybių „išplovimas“
ir visuomenės demoralizavimas nėra kažkokia naujiena. Ši taktika
naudojama daugybę šimtmečių.
Kokį atsaką į tai siūlo mūsų „elitas“,
be klyksmo, jog Rusija puola, kas ir taip aišku? Ogi didesnę euro
integraciją, pseudo toleranciją, laukinį kapitalizmą, kurio pasekoje mes
netenkame šimtų tūkstančių žmonių per emigraciją, bei gauname puokštę
naujų, abejotinos vertės vertybių. Logiškai mąstančius žmones tikrai
stebina tokia gynybinė taktika, tiksliau, jos nebuvimas bei tiesioginės
(kad ir informacinės bei ekonominės) atakos atveju apsimesti, jog
užtenka tik įvardinti atakas, bet nieko nesiimti, norint jas
nukenksminti. Tai nelogiška, tad parašysiu kokią išeitį siūlyčiau pats.
a) Lietuvio identiteto stiprinimas.
Taip, būtent lietuvio, per etninį pagrindą, o ne kurti mistines
europiečio tapatybes. Tauta yra kuriama, bet tai ilgas procesas, turi
praeiti šimtmečiai, tad skubotas „naujos tautos“ konstravimas kelia ir
kels tik sumaištį žmonių galvose. Be to, mano ir, manau, bet kurio
patrioto tikslas yra lietuviška Lietuva.
Tapatybę stiprinti bei
kurti/sintetinti galima įvairiais būdais. Savaime suprantama prioritetas
turi atitekti švietimui ir kultūrai, savai istorijos interpretacijai,
jos populiarinimui ir pavertimui į masėms suprantamą produktą. Po to
būtina atsvara žiniasklaidoje, kuri yra labai svarbi realybės
konstruotoja. Švietimas, kultūra ir masinio informavimo priemonės (MIP)
yra būtini svertai norint ugdyti patriotišką ir pilietišką asmenį. Kurti
savo socialinę inžineriją, kuri sudarytų atsvarą kitų valstybių įtakai
(tiek iš Rytų, tiek ir Vakarų). Kodėl to reikia? Cituoju:
Vienintelis įstatymas, pasak
Hilckmanno, esąs kultūrų kova: „Kultūros kovoja viena su kita, Viena
stengiasi išstumti kitą. Kultūrų varžybas ir kovą suprasti reiškia
turėti raktą į pasaulinę istoriją“. Toliau Hilckmannas cituoja Konecny
žodžius, kurie dar labiau paaiškina jo mintį: „Kiekviena kultūra, kol ji
yra pajėgi gyventi, stengiasi plėstis. Ten, kur dvi kultūros susiduria,
turi įvykti kova. Kiekviena kultūra yra puolanti, kol ji nepradeda
apmirti. Kova tęsiasi tol, kol viena iš kovojančių kultūrų yra
sunaikinama“.( Maceina)
Jei mūsų kultūra nebus kovinga,
protarpiais ir agresyviai ekspansinė, mes trauksimės ir nyksime. Su
laiku pradėsime gėdytis savo šaknų (kas pastebima jau dabar) bei perimti
svetimą kultūrą (kas jau vyksta).
Kalba. Lietuva yra Rytų Europos
istorijos sandas. Tautinis, etninis - kalbinis savitumas čia vertinamas
ypač. Kalba, etninės savimonės esminis simbolis, VRE (Vidurio rytų
Europos) šalyse, vadinasi, ir Lietuvoje, turi politinę prasmę. VRE ji
valstybingumui tapo tvirtesniu pagrindu negu teritorija. Todėl kova su
LLRA nėra tik saujelės intelektualų ir kalbininkų rietenos su lenkais.
Atrodo, toks mažmožis kaip vietovardžių keitimas ar lentelių su kitos
kalbos gatvių užrašais kabinimas iš tikrųjų turi didelę politinę prasmę.
Analogai su Vakarų Europos šalimis mums netinka, pats laikas būtų
pamiršti lygintis. Čia visai kitokia geopolitika ir visai kitaip
suprantamas tautiškumas bei valstybingumas. Lietuvių kalba neturi būti
derybų objektas.
Toliau įrašyčiau simbolius, papročius,
minėjimus, eisenas, sportą - viską, kas kuria bendrą vienybės aurą,
telkia mases, bičių spiečiaus principas.
b) Elitas. Visi skirtingai suvokia kas tai yra. Ir skirtingus asmenis prirašinėja prie elito. Pasak prof. Vaidučio Laurėno:
„Dabartiniai Lietuvos politiniai
elitai yra žemiau vidutinio visuomenės narių gebėjimų lygio, kartais jie
atrodo tiesiog pasigailėtinai, savo veiksmais skatina abejoti ne tik jų
kompetencija, bet ir moralinėmis savybėmis. Problemiškiausia yra tai,
kad ne visi dabartinių Lietuvos politinių elitų nariai žiūri į politiką
kaip į savo pašaukimą ir profesiją. Jų mąstyme ir veikloje dažnai
įžvelgiamas itin pražūtingas motyvas - jeigu ne mes valdome Lietuvos
valstybę, tai ir valstybė yra ne ta, kurios siekta. Profesionalumo
prasme nesuprantamai formuojamos Prezidento, Seimo ir Vyriausybės
patarėjų bei padėjėjų korpusas. Ūkio klausimais neretai pataria
filologai, socialiniais klausimais - filosofai.
Politinių elitų silpnumo požymis - jų
arogancija. Daugumos politikų nuomonė apie save neatitinka tikrovės. Ne
vienos partijos lyderiai laiko save nepakeičiamais. Tai nepadeda
atviresnėms diskusijoms ir savikritikai pačiose partijose, siaurina
bendravimą u gyventojais, nepadeda pritraukti į partijas intelektinių
jėgų.“ ( Vaidutis Laurėnas „Normalios politikos genezės atvejis“)
Kaip matome, padėtis nėra džiuginanti,
juolab ir prisiminus istoriją tai turėdavome ilgus šimtmečius kada mūsų
valdantysis elitas nesugebėdavo telkti ir kurti tautos ir atstovaudavo
tik savus, siaurus, interesus, kas su laiku palaidodavo ir Valstybę.
Tekdavo nemažai kentėti, kol užaugdavo pamaina, kuri žadindavo mases.
Bet kiekvienas toks ratas mums nubraukdavo galimybes tapti geresniais.
Dabartinė padėtis yra analogiška.
Neturime stipraus, mases vienijančio, pilnas auditorijas sutraukiančio
elito, kuris visuomenę šviestų ir įpareigotų tapti geresne, siekti
didesnių darbų. Nėra elito, kurie kurtų Lietuvos, kaip tautinės
valstybės idėją, siektų aukštesnio tikslo nei tapti eiline valstybėle
didžiųjų valstybių žaidimams. Bet kuris lyderis, kuris visiems teigia,
jog esame maži ir nieko negalime įtakoti, automatiškai negali būti
elitu. Jis - tik konkrečios situacijos ar kokios visuomenės grupės
lyderis. Tokie nekuria istorijos ir nekuria Tautos bei jos ateities.
Kaip užsiugdyti elitą? Tai ilgas procesas ir pradžiai reikia padaryti tinkamus žingsnius ties a) punktu.
c) Socialinis teisingumas. Norint
vieningos ir pašalinių valstybių daromoms įtakoms atsparios visuomenės
neužtenka tik mąstymo inžinerijos ar puikaus elito (nors tai būtų puiki
pradžia). Jokia visuomenė negali pilnavertiškai egzistuoti jei didelė
jos dalis yra ekonominio gyvenimo paraštėse. Jokios interpretacijos, o
tik faktai, kurie pateikiami statistikos departamente:
2012 m. žemiau skurdo rizikos ribos Lietuvoje gyveno 18,6 proc. šalies gyventojų.
Namų ūkiuose, kurie negalėtų apmokėti 700 Lt nenumatytų išlaidų iš savo lėšų, gyveno 60 procentų gyventojų.
Namų ūkiuose, kurie neturi galimybės praleisti bent savaitę atostogų ne namuose, 2012 m. gyveno pusė asmenų.
Pagal apibrėžimą, priimtą strategijoje
„Europa 2020“, Lietuvoje tiek 2011 m., tiek 2012 m. beveik trečdalis
gyventojų (atitinkamai 33,1 ir 32,5 proc.) gyveno skurdo rizikoje ar
socialinėje atskirtyje.
Nedarbo lygis Lietuvoje (2013m Rugsėjį) buvo 11,9 procento.
Nieko nuostabaus, jog tokiomis
sąlygomis visuomenė negali būti stabili ir joje puikiausiai gali tarpti
priešiškos valstybei ideologijos. Norint pasiekti didesnio visuomenės
solidarumo bei socialinio teisingumo, teks pasukti link kairės (šiuo
metu Lietuvoje tokios kaip ir nėra) su progresinių mokesčių politika.
Kadangi savanoriškai kapitalas nelinkęs dalintis savo pelnu su
neturtingesniais. Savaime suprantama, būtina stipri antikorupcinė
politika, o ją pastūmėti gali tik skaidrus elitas, kuris vien savo
asmeniniu elgesiu keistų visuomenės požiūrį.
Politika, geopolitika, viešoji
politika yra labai sudėtingi reiškiniai ir norint priimti teisingą
strategiją, reikia intensyvių diskusijų bei didesnio būrio žmonių.
Mielai padiskutuočiau šio straipsnio temomis:
a) Lietuvio identiteto stiprinimas. Tautinės valstybės koncepcija, tautinė socialinė inžinerija.
b) Elitas.
c) Socialinis teisingumas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą