Atsakymas į V. Laučiaus straipsnį „Klausimas Lietuvai: būti ar nebūti“

Publikuota Kaunotautininkas.lt
Marius Jonaitis
2014 m. sausio 02 d. 23:16

Vladimiras Laučius rašo įdomiai ir su kai kuo galima sutikti, bet prie daug ko galima prisikabinti. Man ypač užkliuvo pono Laučiaus teiginys, jog „Lietuva tiesiog ne(be)nori politiškai būti – štai kur problema.“ Tai iš dalies tiesa, bet dėl to kalti ne Gazmanovo gerbėjai, „antroji Lietuva“ ir ne vien tik Darbo partija, bet problema daug giliau ir įsišaknijusi iki pat supuvusios širdies. Problema yra valdančiajame (ir ne tik) elite bei jo santykyje su Tauta. O gal to elito Lietuvoje net ir nėra?

 

„Žmogus, pagal Aristotelį, yra politinis padaras iš esmės ne todėl, kad jam nerūpi visa kita – šeima, karjera, pelnas, nuosavybė – o todėl, kad tik pakilęs virš visų ekonominių dalykų ir užsiimdamas savo politinei bendruomenei, o ne jo šeimos išgyvenimui svarbia veikla, jis tampa tikru žmogumi. Išpildo savo prigimtį. Tampa tuo, kam jis sutvertas būti. Ne (tik) tėvu ar mama, vyru ar žmona, šeimininku ar valdininku, vadybininku, bet pirmiausia – laisvu piliečiu, politinės bendruomenės aktyviu nariu.“ Skamba gražiai ir teisingai, bet Lietuvoje nėra sąlygų piliečiams būti aktyviais politinės bendruomenės dalyviais. Na, nebent jie kažką aukos dėl to: darbą, šeimą, visą likusį laisvalaikį ir pinigus. Arba kels tik tuos klausimus, kurie atitinka valdančiojo „elito“ interesus. Bet puikiai suvokiame, jog ten visai kitos žaidimo taisyklės, patrono - kliento arba verslo interesų susivienijimas. O piliečiams, kurie nori kurti kitokią viešąją politiką, kelias yra užkertamas. Kodėl? Nes tam reikalingi įnagiai yra prasti ir daugiau skirti demokratijos parodijai, taip sakant, opiumas naiviai liaudžiai. Pradėkime nuo pradžių:

 

a) Referendumo įstatymas yra absurdiškas. Surinkti 300 000 piliečių parašų, su visais parašų rinkimo lape esančiais niuansais ir tą padaryti per 3 mėnesius, turint omenyje, jog trečdalis Lietuvos piliečių yra emigracijoje - praktiškai tampa neįmanoma misija. Tam reikia arba labai turtingos bei disciplinuotos organizacijos, arba susitelkusio, daugybės smulkesnių organizacijų, aljanso. Kaip žinome tik „Tautos valios“ (žemės klausimu) iniciatyvinė grupė turi realius šansus, per 23 metus, tai padaryti.

 

b) Peticijos, praktiškai, neturi savo galios.

 

c) Norint pateikti Seimui svarstyti įstatymo pataisą, reikia surinkti 50 000 piliečių parašų, kas yra tikrai per daug.

 

d) Masinio informavimo priemonės (MIP) yra sutelktos valdančiojo „elito“ arba su juo susijusių interesų grupių rankose, kurios yra nesuinteresuotos status quo griovimu ir kitokios politikos įvedimu į Lietuvos viešąją politiką. Tai gali sukelti neprognozuojamus pokyčius. Tad pavojingesnės piliečių iniciatyvos yra ignoruojamos, o kai ignoruoti nebeišeina, jos patiria informacines atakas bei marginalizaciją.

 

Žiūrime toliau. Ekonominė padėtis, neturtas įtakoja tai, jog žmogus arba būna paskendęs darbuose, jog išlaikytų šeimą ir jam beveik nelieka laiko politinei ar visuomeninei veiklai (čia mano skyriaus rykštė), arba neturi pajamų, kurių taip pat reikia skirti, norint būti politiškai aktyviam (mokslai, kursai, seminarai, kelionės, knygos ir t.t.).

 

Lindblom ir Woodhouse veikale „Politikos formavimo procesas“ rašoma: „Norint būti politiškai įtakingu, reikia tam skirti laiko, žinoti viešuosius reikalus, mokėti įtikinamai kalbėti arba rašyti, turėti padėtį visuomenėje, įtakingus partnerius bei pasisekimą palaikant tarpasmeninius ryšius. Milijonai piliečių neturi nė vieno iš šių įgūdžių, ir todėl jiems labai sunku daryti įtaką politiniam gyvenimui. Jie nežino, kaip atlikti naudingą organizacinį vaidmenį, beveik nedrįsta bandyti, o organizacijos aktyvistai į juos žiūri abejingai. Priešingai, labai išsilavinusiems yra lengviau vaidinti kokį nors svarbų vaidmenį politinėse organizacijose ir paprastai jie, panorėję įsitraukti į aktyvią veiklą organizacijoje, yra šiltai priimami. Jie gali įtikinėti, derėtis, analizuoti klausimus, pritraukti pinigų, organizuoti renginius arba rašyti pranešimus apie poziciją. Jų padėtis yra visiškai priešinga daugeliui jų bendrapiliečių. Palyginkite Bronxo gyventojus su Harvardo ar Stanfordo universitetų absolventais pasirengimo dalyvauti politikoje prasme.“ Kiek tokių žmonių yra Lietuvoje? Kiek jų nuteka į verslą ir kiek lieka politikoje ar visuomeninėje veikloje? Kiek jų pasiskirsto po 32 Lietuvoje veikiančias politines partijas? Kiek jų priklauso nuo „elito“, yra maitinami iš jų rankų ir kiek gali kurti nepriklausomą bei į politinės nomenklatūros ratą neįeinančių piliečių interesus atitinkančią politiką?

 

Piliečiai, kurie „pučia prieš vėją“, labai greitai tampa pajuokos objektais, runkelių ir ubagų karaliais, populistais ir skandalistais. Taip, dažnai tai būna tiesa, todėl ir kyla klausimas, kodėl neatsiranda naujų lyderių, kurie atstovautų daugumą, kuri nėra atstovaujama? Žemi partijų ir politinių asmenybių reitingai, įvairūs visuomenės subruzdimai, tokie, kaip Klonio gatvė, Kovo 11 eisenos, referendumo, skalūnų veikla, nuskriausti pensininkai, tas trečdalis Lietuvos, kuri gyvena žemiau skurdo ribos, tos nepatenkintos ir niurzgančios masės be nedidelių lokalių blykstelėjimų taip ir neišsiveržia į ugnikalnį. Bet tai rodo, jog sistema nefunkcionuoja ir bičių avilys, vadinamas valstybe, suirzęs. Yra daugybė smulkių organizacijų ir judėjimų, kurių tikslai tarsi identiški, žvelgiant platesne prasme (nors kiekvienam atrodo, jog jo problemėlė yra aukščiau visko, nors tai - tik dalis sisteminio puvėsio). Jos rengia savas akcijas ir mitingėlius, lyg smulkius pirsčiojimus, kurie nekeičia politinio Lietuvos kraštovaizdžio. Kur tas Aristotelio minimas žmogus - politinis gyvūnas, kuris per savo politinę veiklą pretenduotų iššauti į šalies elitą? Sulūžta kovodamas su sistemos netobulumu ir net priešiškumu? Neturi reikiamų įgūdžių, įrankių (priėjimo prie MIP), kantrybės ar paramos iš masių, kurios dažnai nemato toliau savo nosies? Talentingesni žmonės nudreifuoja į sistemines partijas ir, numalšinę savo ambicijas, kuria savo geresnę buitį, pamiršę idealistinį visuomenės interesą? Pasuka link verslo ar emigruoja?

 

Tiesiog nėra pajėgių žmonių, kurie norėtų kurti kitokią politiką. Kurti nepriklausomos šalies, kur esminį balsą turėtų pilietis, kuris ateina iš tautos ir dirba tautai, kuriančiai valstybę. Savo nepriklausomą valstybę. Su savais įstatymais, su pilna savo piliečių ir jų verslų apsauga ir protekcija nuo nelygiavertės konkurencijos su užsienio kapitalu bei bendra šalies vizija.

 

Tokių žmonių nematyti, nes tokius žmones kuria protautinis ir provalstybinis elitas. O ar toks yra Lietuvoje? Ar yra toks elitas, kuris Lietuvą mato daugiau nei per ekonominę, daugiau stambaus kapitalo interesus atitinkančią prizmę? Toks elitas, kuriam Lietuvos REALI nepriklausomybė yra gyvybinės svarbos nacionalinis interesas?

 

Spėju, jog ne. Arba aš jo nematau ir negirdžiu. Nes, kiek domėjausi, masinėje žiniasklaidoje, universitetuose, politikų lūpose tik ir skamba teiginiai, jog Lietuvos strateginis ir geopolitinis tikslas yra integracija į Europos sąjungos struktūras. Gal aš kiek senamadiškas, bet man tai panašu į valstybingumo atsisakymą. Tad jei mūsų viršūnėlės nenori, jog Lietuva būtų, kaip apačios gali to norėti? Dėl to ir nematomos problemos Gazmanovo kūriniuose, nes gi koks skirtumas kokia sąjunga, svarbu, jog būtų dešros, o nepriklausomybė... Na, ją palikime idealistams.

 

O idealistai buriasi, tik norint atgauti politinę prasmę lietuvių tautai ir jos kuriamai valstybei, gali nebeužtekti dainuojančios revoliucijos. Nebe tie laikai, o ir kai kurių finansiniams interesams pakliudytume.