Virginija Maksvytytė
2014 m. birželio 03 d. 22:06
Kaunas I-ojo ir II-ojo Pasaulinio karo metais buvo apsuptas karinių tvirtovių – fortų. Šis miestas visada buvo strategiškai svarbus. Jį supa dvi upės, aplink daug strateginių tiltų, todėl nuostabos nekelia ir tai, kodėl būtent čia atsirado kariniai įtvirtinimai. Pasak „Vorutos“ kalbinto „Karo paveldo centro“ direktoriaus Vladimiro Orlovo, Kauno VI-asis fortas, atsiradęs dar XIX a. pabaigoje, yra Rusijos imperijos klasika, kuri išliko nesugriauta per I-ąjį ir II-ąjį Pasaulinius karus. Jame buvo buvo įkurtas Nepriklausomos Lietuvos Krašto apsaugos kalėjimas, čia tai pat kalėjo ir vokiečių koncentracijos stovyklos „Štalag 336“ kaliniai. Dar ir dabar šis fortas, esantis netoli miesto centro, apgaubtas mistikos. Jis virto kapais tūkstančiams jame žuvusiųjų karo belaisvių, jame likimo valiai yra palikti nenaudojami sprogmenys. Nors šį fortą nebuvo niekada modernizuotas ir čia vis dar galima pamatyti Rusijos imperijos XIX a. unikalius karinius įtvirtinimus, tačiau net ir šiandien užklysti į VI-ąjį Kauno fortą nerekomenduojama.
VI-asis fortas – XIX a. išlikusi Rusijos imperijos klasika
Kaunas ne atsitiktinai buvo pasirinktas I-ojo ir II-ojo Pasaulinio
karo metais kaip tinkama vietovė statyti karinius įtvirtinimus. Miestas
yra įsikūręs Nemuno ir Neries santakoje, jis jungiamas svarbių tiltų.
Tai pat užėmus jo tvirtoves kartu su Gardino ir Alytaus pagalbiniais
įtvirtinimais, buvo įmanoma kontroliuoti visą tuo metu buvusį Šiaurės
vakarų kraštą. Kauno fortų sistema sudaryta taip, kad būtų galima
pridengti pavojingas karines kryptis, t. y. apsaugotų nuo tuometinės
Vokietijos karinių veiksmų. Įdomu tai, kad pagal pirminį planą Kaune
nebuvo numatyta statyti VI-ojo ir VII-ojo fortų. Jie atsirado tada, kai
buvo susimąstyta, kas būtų tuo atveju, jei priešas nepultų pirmųjų
penkių karinių įtvirtinimų, o juos apsuptų persikėlus per Nerį ties
Žiežmariais. VI-asis ir VII-asis fortai turėjo apsaugoti šiandieninį
Savanorių prospektą. Anot „Karo paveldo centro“ direktoriaus V. Orlovo,
VI-asis fortas – tai klasikinis Rusijos imperijos fortas, kuris, kartu
su VII-uoju, iki šiol nebuvo modernizuotas, todėl dabar šie fortai
puikus XIX a. karinių įtvirtinimų, nė kiek nepakitusių nuo tų laikų,
pavyzdys. Tiesa, prie VI-ojo forto buvo pastatyta tarpinė, pagalbinė
baterija, tačiau jokie modernizacijos darbai čia niekada nebuvo
atliekami.
VI-asis fortas buvo iš karto pastatytas po Rusijos ir Turkijos
karo. Žinoma, jam pastatyti buvo pasitelkta visa naujausia karinė
patirtis, kuri buvo įgyjama žmonių gyvybių sąskaita.
„Visi pokyčiai karinėje portifikacijoje atsiranda po eilės karinių
veiksmų, kai dėka didelio skaičiaus žuvusiųjų, karo inžinieriai,
vaikščiodami tarp lavonų ir griuvėsių, bando ieškoti priežasčių, kas
lėmė vienokias ar kitokias pasekmes neįveikiamoje tvirtovėje. Visa XIX
a. patirtis buvo įgyvendinta Kaune ir Sovietske, todėl VI-asis fortas
vienas iš moderniausių to meto Rusijos imperijos tvirtovių “. – pasakojo
V. Orlovas.
Utopinis modernizacijos planas
Deja, laikas bėga ir tai, kas dar visai neseniai atrodo modernu, po
kiek laiko jau nebeatitinka standartų. Panašiai nutiko ir Kauno VI-ąjam
fortui. Pastatytas 1879 metais Kauno VI-asis fortas maždaug po gero
trisdešimtmečio, 1912 metais, jau buvo atgyvena, ką pripažino ir patys
Rusijos imperijos karo inžinieriai. Kaip bebūtų, šio forto karinė
reikšmė tik išaugo po A. Suchomlinovo reformos, kai 1909 metais Rusija
pradėjo vykdyti gynybinę karo politiką, todėl 1912 metais buvo
nuspręsta, kad Kaunas viena iš tų vietovių, kurių Rusijos imperijos
priešai negali peržengti. Tais pačiais metais buvo parengtas tvirtovių
modernizavimo planas, kurį, pasak „Karo paveldo centro“ direktoriaus V.
Orlovo, galima pavadinti utopiniu.
„Įsivaizduokite, kad šis projektas turėjo baigtis maždaug 1929
metais, o lėšų poreikis buvo toks, kad Rusijos imperija net
neįsivaizdavo, iš kur bus galima paimti tiek pinigų. Tam buvo skiriama
iki 1,5 milijono rublių vienai fortų grupei“. V. Orlovas pridurdamas
juokavo, kad tai būtų tas pats, kas šiuo metu aplink Kauną pastatyti
keturias branduolines jėgaines ir olimpinį miestelį kitų metų
Olimpiadai.
Toks utopinis Rusijos imperijos sumanymas I-ojo Pasaulinio karo
metais buvo nebaigtas net brėžiniuose. Nepaisant to, kad XIX a.
pabaigoje Kauno VI-asis fortas buvo viena moderniausių karinių
tvirtovių, I-ojo Pasaulinio karo išvakarėse jis turėjo daugybę trūkumų.
Kauno VI-asis fortas pagal savo pirminę paskirtį buvo naudojamas iki pat
1915 metų, kai Rusijos imperijos kariai pasitraukė iš šios tvirtovės.
VI-asis fortas išliko tuo metu nesusprogdintas, nes visi kare
Rusijos imperijos sviediniai buvo išnaudoti, o vokiečių kareiviams
įžengus į šią tvirtovę, niekas nesugebėjo net pasipriešinti.
Pasibaigus grėsmei iš Lenkijos, įrengtas Krašto apsaugos kalėjimas
Kauno VI-asis fortas I Pasaulinio karo pabaigą pasitiko
nesugriautas. Dėl šios priežasties jį buvo galima ir toliau naudoti.
Kurį laiką, nuo 1915 iki 1919 metų, jame buvo įsikūrus vokiečių
kariuomenė. Deja, niekas iki šiol tiksliai negali pasakyti, kam
vokiečiams tuo metu jis buvo reikalingas. Spėjama, kad čia galėjo būti
įsikūrusios kareivinės arba sandėliavimo bazė. Nuo 1919 metų, paskelbus
Lietuvos nepriklausomybę ir vokiečių kareiviams palikus VI-ąjį fortą,
jis kartu su kitomis Kauno tvirtovėmis oficialiai priklausė Lietuvos
Respublikai. Tiesa, tuo metu Lietuvos kariuomenė neturėjo nė tiek karių,
nė sunkiosios artilerijos, tam kad būtų įmanoma Kauno tvirtovėje
suformuoti įgulas. Taip pat buvo suvokta, kad Kauno fortai, prieš
prasidedant II-ajam Pasauliniam karui, yra sunkiai naudojami prieš
išrastas karines naujoves: šarvuotąją techniką, didelių kalibrų ginklus
ir aviaciją. Kaip bebūtų, Kauno tvirtovė egzistavo keletą metų, nes
Lenkijai užėmus Vilniaus kraštą, buvo laukiama grėsmės iš šios kaimynės.
Lenkija tuo metu tai pat naudojo jau pasenusią XIX a. ginkluotę, todėl
buvo manoma, kad VI-asis fortas, dar galės pasitarnauti pagal tiesioginę
paskirtį. 1923 metais buvo suvokta, kad Kauno VI-asis fortas negali
funkcionuoti kaip karinis vienetas, todėl buvo pradėta ieškoti naujų
šeimininkų. Krašto apsaugos ministerija nusprendė, kad forto naujakuriai
privalo nedaryti jokių esminių pakeitimų, nes vis dar buvo baiminamasi
Lenkijos grėsmės. Būtent toks ministerijos sprendimas ir lėmė, kad
šiandien turime fortą tokį, koks jis buvo pastatytas XIX a. pabaigoje.
VI-asis fortas tapo Krašto apsaugos kalėjimu, kuriame bausmę atliko
statutui nusižengę karininkai. Lietuvos kariuomenėje nebuvo tiek
prasižengusių karininkų, kad šie galėtų užpildyti fortą, todėl, kaip
spėjama, fortas tuo metu buvo beveik tuščias. Manoma, kad čia bausmę,
atliko tie, kas buvo ištikimi ankstesnei valdžiai po valstybės
perversmo. Buvo pastebima, kad kalinių šiame kalėjime atsirado daugiau
po 1927 metų. Taip pat čia patekdavo ir Lenkijos šnipai, kurių padaugėjo
nuo 1939 iki 1940 metų, kai vos prasidėjo II-asis Pasaulinis karas.
VI-asis fortas II-ojo Pasaulinio karo metu
Prasidėjęs II-asis Pasaulisnis karas pakeitė ir Kauno VI-ojo forto
gyventojus. Buvę lenkų kaliniai, kaip mano V. Orlovas, mirė forte, o
Lietuvai patekus į Sovietų Sąjungą, šioje Kauno tvirtovėje įsikūrė
VI-osios armijos štabas. Ši armija valdė visus Raudonosios armijos
dalinius Lietuvoje. VI-asis fortas buvo patogi vieta įsikurti štabui:
nedidelis atstumas iki miesto, karinis objektas apsaugotas nuo
bombardavimo, čia buvo įrengtos kareivinės. Deja, VI-osios armijos
štabas forte buvo tik metus. 1941 birželio 23 d. Jis buvo priverstas
pasitraukti. Fortą užėmė vokiečiai, kurie čia įkūrė karo belaisvių
koncentracijos stovyklą „Štalag 336“. Labai greitai, nuo pirmųjų
vokiečių kariuomenės valandų, šis fortas prisipildė tūkstančiais karo
belaisvių, tačiau vokiečiams buvo neįmanoma sutalpinti tik VI-ame forte
visų savo kalinių, todėl koncentracijos stovyklos padaliniai pasklido po
visą miestą tiesiog po atviru dangumi ir kituose fortuose. Vokiečių
kareiviai taip pat VI-ojo forto visiškai nekeitė ir beveik neskyrė jokio
dėmesio kalinių apsaugai, nes šie ir taip buvo per daug nusilpę, kad
galėtų pasipriešinti vokiečiams. Ypatingai sunkios sąlygos belaisviams
prasidėjo 1941-1942 žiemą, kai sužlugo Barbarosos planas. Tada į
koncentracijos stovyklas maistas faktiškai nebuvo tiekiamas, tai tapo
antraeiliu rūpesčiu Vokietijai.
„Yra net tokie faktai, kad 1,5 tūkstančių karo belaisvių iš tos
stovyklos „Štalag 336“ VII -ame forte buvo tiesiog palikti likimo valiai
ir nė vienas tos žiemos neišgyveno. Buvo užrakinti vartai ir nebuvo
teikiamas maistas. Jie tiesiog žuvo nuo bado. Ta pati situacija buvo ir
VI-ajame forte.“ – pasakojo V. Orlovas pridurdamas, kad šie visi baisūs
kankinimai galimai kilo ne dėl nacistinio planuoto žiaurumo, o todėl,
kad pralaimėjusi Vokietija, paprasčiausiai neturėjo kuo maitinti
belaisvius. Tai liudija ir VI-ojo forto komendanto raštas, kuriame
rašoma, kad situacija nekontroliuojama, nėra maisto, kuriuo galėtų
aprūpinti belaisvius. Žinoma, Hitleriui tokie nusiskundimai buvo nė
motais.
Situacija forte pasikeičia po 1943 metų. Frontas pasitraukė ir net
vokiečių kareiviai mieste vaikščiojo be ginklų. Karo belaisviai galėjo
išvykti iš stovyklos be palydos, galėjo dirbti vokiečių karininkų
namuose. Belaisvių atmintyje yra išlikę prisiminimų, kad po darbo juos
šeimininkas vaišindavo sriuba ir sodindavo prie to pačio stalo, prie
kurio ką tik pavalgęs pakildavo ir pats šeimininkas, Vermachto
karininkas. Po to belaisviai nieko nelydimi grįždavo į stovyklą. Forto
kalinių skaičius siekdavo kartais mažiau nei šimtą, jie beveik visi
dirbo miesto ir kaimo ūkiuose Lietuvos gyventojams, tačiau yra žinoma,
kad pora karo belaisvių Kauno muzikiniame teatre piešė dekoracijas, nes
turėjo nebaigtą dailės aukštąjį išsilavinimą.
„Kai užėmė Lietuvą Sovietų Sąjunga, dalis vokiečių karo belaisvių
pasitraukė kartu su jais nepaisant to žiaurumo, kurį teko iškęsti, nes
nusprendė, kad Sovietų Sąjungoje jiems nebus gerai“. – kalbėjo V.
Orlovas.
Iš tikrųjų vėl sugrįžus Raudonajai armijai į Lietuvą, stovykloje
pasikeitė tik karo belaisvių uniforma, čia jie kalėjo iki pat 1953 metų,
toliau dirbo įvairius darbus, tik šį kartą jiems teko atstatyti tai, ką
per karą sugriovė vokiečiai.
Forto „lobiai“ ir liūdna ateitis
Šaltasis karas tai pat pakeitė forto veidą. Buvo laukiama karinės
grėsmės ir ruošiamasi kraujo pareikalausiantiems mūšiams, todėl kariniai
objektai tai pat turėjo būti apsaugoti. Šiandien šalia VI-ojo forto yra
išlikusios kelios obelys. Tai Šaltojo karo simbolis, nes taip Sovietų
Sąjunga savo karinius objektus bandė apsaugoti nuo bombordavimo: obelys
leidžia platėjančias šakas, po kuriomis nesimato, kas yra ant žemės. Tuo
metu VI -ojo forto funkcija buvo paprasta – saugoti netinkamo naudojimo
sprogmenis. Čia buvo talpinami vokiečių II-ojo Pasaulinio karo arba
pasenusių modelių sprogmenys. Po kurio laiko iškilo problema, ką daryti
su forte nuo II-ojo Pasaulinio karo likusiais „lobiais”. Pirmoji
utilizacija įvyko 1984 metais. Sprendimas buvo paprastas – rasti kuo
gilesnį griovį, į kurį būtų galima juos sudėti , todėl šiandien VI
-ajame Kauno forte įmanoma šį palikimą ir rasti.
„Teko kalbėtis su žmonėmis, kurie darė Kauno VI-ojo forto tyrimus.
Jie valė šulinius ir, kai į tuos šulinius nusileido,tai pamatė vaizdą,
kurio išvysti nesitikėjo. Kadangi VI-ojo forto niekas netvarkė, tai jame
tikėtina surasti du palikimus. Vienas – tai karo belaisvių liekanos,
kitas – visas karinis šlamštas, kuris forto drenažuose ir šuliniuose
voliojasi iki šiol.“ – apie VI-ojo forto „lobius“ kalbėjo V. Orlovas.
Pasak pašnekovo, iki šiol nebuvo atliekami jokie išsamūs,
kompleksiniai forto tyrimai. Utilizuoti jame sprogmenis yra per daug
brangu. Fortas, priklausantis Kauno miesto savivaldybei, šiuo metu
faktiškai yra be ateities. Reikalingos milžiniškos investicijos, kurios,
sutvarkius VI-ąjį fortą ir jį pritaikius visuomenės reikmėms, vargu ar
atsipirktų. Tiesa, steigti Vytauto Didžiojo karo muziejaus padalinį
planų praeityje būta, tačiau nėra tam parengto projekto. Šiuo metu net
pasivaikščioti aplink fortą nerekomenduojama. Aplink jį yra daug
neuždengtų šulinių, čia tai pat lankosi pavojingi, nevengiantys
alkoholio asmenys.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą