Vladas Vilimas
2014 m. kovo 27 d. 11:41
Registrų centro duomenimis, 2001-2012 metais Lietuvoje parduotos žemės ūkio paskirties žemės plotas siekia 1,86 mln. hektarų (žurnalas „Valstybė“, 2014 m. Nr. 3). Vaizdingumo dėlei – parduota 18,6 tūkstančiai kvadratinių kilometrų žemės, o tai yra apie 28,5 proc. visos Lietuvos teritorijos. Kaip matome, skaičiai įspūdingi. Kam parduota – valstybės paslaptis.
Kyla klausimas, kokiais teisės aktais
remtasi, parceliuojant Lietuvą? Juk žemės pardavimą šiuo laikotarpiu
reglamentavo Konstitucinis įstatymas Nr. IXP-1119(3SP),
kurio 17 straipsnio antroje dalyje nurodyta: „Jeigu Lietuvos stojimo į
Europos Sąjungą sutarties sąlygos nustato užsienio subjektams
pereinamąjį laikotarpį dėl teisės įsigyti nuosavybės teise žemės ūkio
paskirties žemę, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 3
dalies įgyvendinimo konstitucinio įstatymo trečiasis skirsnis galioja
iki to pereinamojo laikotarpio pabaigos, o Lietuvos Respublikos
Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinio įstatymo
antrasis skirsnis įsigalioja nuo to pereinamojo laikotarpio pabaigos.“
Taigi, nuo 2014 metų gegužės 1 dienos. Įdomu būtų žinoti, ar per šį
laikotarpį žemė buvo parduodama užsienio subjektams?
Konstitucinio įstatymo pakeitimo projekto nauja redakcija priimta 2003 m. kovo 20 d.
Šiame įstatyme apie saugiklius nekalbama. Pagal 12-tą konstitucinio
įstatymo straipsnį (įstatymo įgyvendinimo priežiūra) Seimas,
laikydamasis frakcijų proporcinio atstovavimo principo, turėjo šio
įstatymo įgyvendinimui sudaryti nuolatinę Seimo komisiją prižiūrėti ir
nustatyti jos įgaliojimus.
Tačiau Seimo frakcijos nesivargino ir
tokios komisijos nesudarė visą dešimtmetį! Per tą laiką buvo įvykdytas
planas – minėti 1,86 mln. hektarų žemės ūkio paskirties žemės buvo
parduoti be įstatyme numatytos kontrolės institucijos! Tuo būdu Lietuvos
Seimas kriminalizavo konstitucinį įstatymą ir tapo Lietuvos žemės
pardavimo priedangos organizacija įslaptintiems subjektams. Šiuo
laikotarpiu koalicijas Seime pasikeisdamos sudarinėjo socialdemokratų ir
TS-LKD partijos, įtraukdamos į savo orbitą (koaliciją) Darbo partiją ir
įvairių atmainų liberalus.
Ši nusikalstama veikla buvo slepiama
nuo Lietuvos žmonių. Valdantieji tikėjosi galutinai įtvirtinti savo
kėslus Konstitucijos 47 straipsnio įstatymo pakeitimo įsigaliojimu. Bet
įvyko nemaloni staigmena. Visuomenė, visą dešimtmetį negavusi
paaiškinimo, kas daroma su Lietuvos žeme, nutarė šią problemą spręsti
referendumu. Surinktas tam reikalingas kiekis parašų. Valdantieji bonzos
– jų kitaip nepavadinsi – pajutę, kad jų kortos atskleistos,
pasinaudojo seniai žinomu taktikos triuku, teigiančiu, kad puolimas yra
geriausia gynybos forma. Taigi, jie perėjo į puolimą.
Referendumo organizatorius,
atskleidusius jų aferas ir reikalaujančius uždrausti spekuliaciją
Lietuvos žeme, paskelbė liaudies priešais – Kremliaus tarnais. Žinoma,
esant dabartinei sudėtingai politinei situacijai toks ėjimas yra puikus.
Prasidėjo galinga šantažo akcija. Valdantieji teigia, kad referendumo
organizatoriai reikalauja uždrausti žemės pardavimą užsieniečiams –
nevykdyti savo įsipareigojimų ES ir tuo pačiu prarasti milijardus gautų
išmokų, o dar tiksliau – išstoti iš ES. Tai kasdien girdime iš partijų
lyderių ir jiems nuolankiai tarnaujančių teisininkų armijos.
Valdžios atstovų noras įteisinti jau
įvykdytą žemės pardavimą pagal aukščiau minėtą kriminalizuotą
konstitucinį įstatymą, įsigaliojus pakeistam 47 konstitucijos
straipsniui, dar kartą parodo, kokie glaudūs valdžios atstovų
korupciniai ryšiai. Tikėtis geranoriško problemos sprendimo sunku. Lieka
vienintelis kelias – teismas.
Konstitucijos 47 straipsnio antroje
pastraipoje rašoma: „Žemę, vidaus vandenis ir miškus įsigyti nuosavybėn
Lietuvos Respublikoje užsienio subjektai gali pagal konstitucinį
įstatymą.“ Vadinasi, sprendžiant šį reikalą būtina pradėti nuo skaidraus
konstitucinio įstatymo priėmimo. Žemės pardavimas turi būti vykdomas
tik pagal skaidrius teisės aktus. Todėl pirmiausia turi būti sustabdytas
kriminalizuoto konstitucinio įstatymo galiojimas, o Seimas privalėtų
paruošti konstitucinio įstatymo pataisų įstatymo projektą, kuriame būtų
numatytos visos žemės pardavimo užsieniečiams sąlygos. Tai būtų
pagrindas teismui nukelti konstitucijos 47 str. įsigaliojimo terminą iki
skaidraus konstitucinio įstatymo priėmimo.
Ruošiant konstitucinio įstatymo
pakeitimo pataisų projektą, pirmiausia turėtų būti naikinami neteisėti
sandoriai parduodant Lietuvos žemę, nustatyti asmenys, atsakingi už
kriminalizuotą žemės pardavimą įslaptintiems subjektams. Nustačius
pažeidimus, kaltininkai privalo būti išaiškinti, o jų veikla įvertinta
pagal galiojančius teisės aktus. Vėliau būtina konstituciniame įstatyme
sudėlioti reikiamus saugiklius. Tokių saugiklių pavyzdžių turime daugiau
negu pakankamai – juk Europos valstybėse senbuvėse žemės pardavimas
užsieniečiams problemų nesukėlė.
Parengus Konstitucinį įstatymą su
pataisomis, privalu su naująja redakcija supažindinti visuomenę ir
referendumo rengėjus. Inicijuoti tokį problemos sprendimą turėtų tik
Seimas, kuriame, manau, dar yra pakankamai blaiviai mąstančių
parlamentarų.
Toks kelias galėtų būti alternatyva
ruošiamam referendumui. O bet koks referendumo stabdymas, tuo labiau
Konstitucinio Teismo (KT) pagalba, gali tik komplikuoti situaciją, nes
objektyvaus KT sprendimo šiuo reikalu sunku tikėtis jau vien dėl to, kad
šis teismas visą dešimtmetį toleravo korumpuotą konstitucinį įstatymą,
t. y., nevykdė to, ką yra įpareigotas vykdyti pagal Konstitucijos 105
straipsnį: „Konstitucinis Teismas nagrinėja ir priima sprendimą, ar
neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai Lietuvos Respublikos
įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai.“
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą