2013 m. rugpjūčio 10 d. 15:32
Vakar, rugpjūčio 9 dieną,įvyko Tautininkų sąjungos Kauno pramonės skyriaus narių surengtas paminėjimas. Jame buvo pagerbtas pirmojo LR Prezidento Antano Smetonos atminimas, kadangi rugpjūčio 10 dieną jam būtų sukakę 139 metai.
Istorinės Prezidentūros kiemelyje susitiko ne tik Kauno tautininkai, bet ir kitų organizacijų nariai ar pavieniai žmonės: LTJS, Kauno sąjūdis ir kiti tautiškai nusiteikę asmenys. Numatytu laiku visi susirinkusieji patraukė prie Prezidentūros stovinčio pirmojo Lietuvos Prezidento Antano Smetonos didingo paminklo. Minėjimą vedė Tautininkų sąjungos Kauno pramonės skyriaus vicepirmininkas Povilas Rėklaitis, pradėjęs tokia kalba:
„Sveiki gyvi tautiškai nusiteikę renginio dalyviai, organizatoriai ir svečiai,
kiekvienų metų, rugpjūčio 9-tosios vakarą, į šią Lietuvos istorijai reikšmingą vietą, Istorinės Prezidentūros laikinojoje sostinėje sodelį, Tautininkų sąjungos Kauno pramonės skyrius renkasi pagerbti pirmojo Lietuvos Prezidento Antano Smetonos atminimo. Šiam iškiliam Lietuvos sūnui rytoj, rugpjūčio 10-tąją dieną, būtų sukakę 139-eri metai. Nors tuoj ir sukaks 70-imt metų, kai netekome šios iškilios asmenybės, tačiau neabejotinai aišku, jog visiems tautiškumu kvėpuojantiems Lietuvos sūnums ir dukroms Antanas Smetona jau yra palikęs gilų pėdsaką jų širdyse ir mintyse. Iš Antano Smetonos padarytų darbų savo tėvynei Lietuvai visi puikiai žinome, jog Antanas Smetona yra viena iš labiausiai nusipleniusių Lietuvos politinių figūrų – valstybės raidą jis nukreipė tautos ugdymo keliu ir su savo artimiausiais bendražygiais tarpukario Lietuvą kūrė ant tautiškumo pamato, paremto valstietiška sąmone.
Antano Smetonos valdymo metais įvyko vienos svarbiausių tarpukario Lietuvoje kultūrinių ir ekonominių revoliucijų. Ryškiausi ekonominiai laimėjimai Antano Smetonos laikotarpiu buvo: tvirta valiuta, našus žemės ūkis, sėkminga prekyba su Vakarais, o ryškiausiomis kultūros apraiškomis galime išskirti originalią filosofiją, operatyvią žurnalistiką, brandžią literatūrą, sutvirtėjusį mokslą, savą architektūrą, dailę, sportą, perėjimą į vakarietišką kultūrinę erdvę nepamirštant lietuviškos kultūros. Tarpukario Lietuvoje įvyko ir sulietuvinimo revoliucija, nes istorija byloja, jog 1920 m. Lietuvoje dar skambėjo lenkų, vokiečių, rusų kalbos, o ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje Lietuvą pradėta tapatinti su lietuvių kalba. Taigi, ir už tai, jog gyvuoja mūsų gimtoji lietuvių kalba, turime būti dėkingi tam pačiam Antanui Smetonai. Visos šios kultūrinės, ekonominės ir sulietuvinimo įgyvendinimo priemonės lietuviams leido ne tik per 20 metų padaryti 100 metų šuolį, bet ir leido lietuviams dvasiškai sustiprėti ir nepasiduoti ateityje kilusiems naujiems karams ar okupacijoms.
Antano Smetonos nuveikti darbai tarpukario Lietuvai kiekvienam šių dienų lietuviui tautininkui turi būti puikus pavyzdys, įrodantis, jog net ir esant labai sunkiam ekonominiam, politiniam ir kultūriniam laikmečiui nedidelė lietuvių tauta ir geras lyderis priešakyje gali kuo puikiausiai susitvarkyti su viduje kilusiais iššūkiais. Pirmasis Lietuvos Prezidentas Antanas Smetona – tai ryškiausia Lietuvos valstybės istorijoje politinė figūra pagal savo reikšmę Lietuvos valstybingumui ir tautiniam judėjimui, tai kartu ir tautininkų įkvėpėjas, nubrėžiantis kryptį kuria linkme šiuolaikinis tautiškai nusiteikęs žmogus turėtų eiti vardan savo tėvynės klestėjimo šiame šių dienų globalizacijos paveiktame pasaulyje.
Šį žmogų to laikmečio visuomenės veikėjai apibūdindavo kaip santūrų, ramų, padorų, idealios reputacijos, kytrą, o kartais ir neryžtingą politiką, tačiau visos šios išvardintos jo savybės, net ir tas karts nuo karto pasireiškiantis neryžtingumas, tarpukario Lietuvoje sukūrė tvirtą pagrindą ateities kartoms kurti tautinę valstybę. Nepameluosime, jog Antanas Smetona savo valdymo laiku yra ir padaręs klaidų už kurias yra kaltas, tačiau tiek pat jis kaltas ir už tai, kas buvo gera – taip yra pasakęs žymus kultūrininkas Algirdas Julius Greimas.“
Po šios įžangos Tautininkų Sąjungos Kauno pramonės skyriaus pirmininkas bei Kauno tautininkų vicepirmininkas Marius Jonaitis padėjo gėlių krepšelį prie Prezidento Antano Smetonos paminklo kojų ir prakalbo:
„Sveiki,
Tauta yra kuriama. Tautą kuria asmenybės. Asmenybės, kurios apdovanotos talentu ir svarbiausia, jog asmeninių, siaurų interesų neiškeliantys aukščiau bendrųjų nacijos interesų. Tai ir yra tautiškumas - dirbti savo tautos ir jos kuriamos valstybės labui. Tai ir yra tautiškumas, kai žengiama sunkesniu, bet teisingesniu keliu kovojant už savo tautos interesus.
Antanas Smetona, kaip ir kiti iškilūs 19-20 a. sandūros veikėjai, buvo naujos, besiformuojančios kartos elitas. Kilęs iš „apačios“, nuo žemės, kuris neturėjo nieko bendro su senuoju, dar LDK laikų elitu/aukštuomene. Ta aukštuomene, kuri nebegalėjo atstovauti naujos, modernios, tautinės valstybės, o keliaklupsčiavo prieš okupantus tiek iš Rytų, tiek iš Vakarų.
Kuo tai tinka šiandienai? Ogi situacija yra identiška, nes dabartinis „elitas“ atstovauja bet ką, tik ne savus, visus lietuvius. Jie lankstosi net ir absurdiškiausiems kitų valstybių reikalavimams.
Ką mes turime daryti? Telktis! Tarp mūsų dar nėra Antano Smetonos kalibro žmonių, bet kiekvienas galime įnešti savo indėlį į naujos, sveikos ir tautinės valstybės kūrimą. Mes tai galime, mes tai privalome ir mes tai padarysime!
Šlovė patriotams! Šlovė nacijai!“
Po to sekė LTJS nario Manvydo Almonaičio uždeganti kalba. Po jo žodį tarė signataras bei tautininkas Leonas Milčius, kuris taip pat padeklamavo savo kūrybos eilėraštį, skirtą būtent Antanui Smetonai:
„Neparklupdytas, išdidus
(Pirmajam Lietuvos Respublikos Prezidentui Antanui Smetonai)
Kiek kartų žemintas ir kaltintas,
Aplietas priekaištų purvu,
Dorai savųjų neįvertintas,
Likai mums simboliu tauriu.
Likai žmogum, kurs tautą kėlė
Valstybę kurti, sau namus,
Kurs Lietuvą lietuviui tvėrė,
Kvietė suremt darbams pečius.
Be sostinės, be jūros uosto,
Po amžiaus priespaudos carų,
Kaip kerštą, ašaras nušluostęs,
Lietuvis ėmėsi darbų.
Ir kėlės kraštas, ūkis augo,
Šviesėjo kaimas ir žmogus
Didžiavos, kad kiekvieną saugo
Kultūros medis nuostabus.
Sena Europa krizę kentė,
Pašvaistės žiebėsi naujų karų,
Tamsėjo Lietuvos padangė
Nuo Hitlerio, nuo Stalino planų.
Kaip apsispręst, sutikti lemtį,
Kuriuo nueit spyglių keliu —
Ar kęsti Sibiro beprasmę tremtį,
Ar likti spinduliu šviesiu?
Paliko kibirkštim, viltim už marių,
Galbūt, gal kada nors sugrįš namo
Sulaukt saulėlydžio Užulėnio sodely,
Žemėj išlaisvintoj, savoj...
......................................
Tiktai didieji mūsų nesuprato,
Maža valstybė skendo Jaltos gelmėse,
Neturi Lietuva net Prezidento kapo,
Lig šiolei ilsis svetimam akmenyje.“
Taip pat kalbą rėžė ir Zenonas Langaitis, kuris citavo seną „Kauno aido“ straipsnį apie Antaną Smetoną „A. Smetona - Nepriklausomos Lietuvos kūrėjas“.
Savo mintimis apie Antaną Smetoną bei Lietuvą taip pat pasidalino Lietuvos sąjūdžio Kauno tarybos pirmininkas Raimundas Kaminskas, iniciatyvinės grupės narys privalomajam referendumui paskelbti Romas Kaulinis, Seimo narys Rytas Kupčinskas bei Tautininkų sąjungos Kauno pramonės skyriaus narys Algimantas Urbonavičius.
Po visų kalbų susirinkę žmonės sugiedojo Lietuvos himną ir, nusifotografavę bendroje nuotraukoje prie Istorinės LR Prezidentūros, išsiskirstė. Planuojama, jog Antano Smetonos gimtadienio išvakarėse Tautininkų sąjungos Kauno pramonės skyrius rengs minėjimą kiekvienais metais. Šis minėjimas - jau antrasis.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą