Linas Zasimavičius
2013 m. gruodžio 02 d. 22:12
Šiuo metu viešojoje erdvėje itin aktualu, populiaru kalbėti tema: ar derėtų leisti parduoti gimtąją žemę užsieniečiams? Šis tekstas nebus, vienas iš tų, pateikiantis vien tik ekonominius, teisinius ar geopolitinius argumentus, už ar prieš. Šiame tekste daugiau bus kalbama apie lietuviškos žemės reikšmę mūsų tautos formavimuisi.
Valstybės viešajame politiniame
gyvenime išsiskiria dvi pozicijos: viena siekia inicijuoti referendumą,
kuris uždraustų žemės pardavimą užsienio subjektams, kita pusė ragina
laikytis įsipareigojimų duotų ES. Seimo pirmininkė „Laisvosios bangos“
radijui teigė: „Turiu tokią nuojautą, kad žmonės gali išsakyti nuomonę,
kad nereikia parduoti, tačiau mes teisiškai neturėsime svertų ir
argumentų“, - pabrėžė L. Graužinienė ir pažymėjo, kad politikai privalo
paaiškinti tautai, kokių teisinių pasekmių tokiu atveju sulauktų
Lietuva. Taigi, situacijos rimtumas aiškus. Stebint ligšiolines
diskusijas vis labiau neaišku, ką rinktis Lietuvos piliečiui numatomame
referendume: balsuoti už ar prieš žemės pardavimą užsieniečiams?
Sunku nesutikti su nuostata, jog
leidus žemę parduoti užsienio subjektams, Lietuva nesulauks bent
trumpalaikės naudos. Kylanti žemės piniginė vertė, efektyvesnis jos
išnaudojimas, investicijos iš užsienio. Bet palaukite, ar šiuo metu
užsienio subjektai tikrai negali įsigyti žemės? Vieša paslaptis, jog
steigiant uždarą akcinę bendrovę, tokiu atveju užsienio subjektas
juridiškai gali įsigyti žemės Lietuvos teritorijoje.
Daugelis argumentuoja, jog nereikia
baimintis masinio žemės supirkimo iš užsienio subjektų, nes juk dabar
niekas masiškai jos nesuperka, nors ir yra galimybė. Bet vis tiek kyla
klausimas: kodėl reikia papildomų įstatymų? Trumpai tariant, toks
įstatymas reikalingas, kad užsienietis neturėtų vargti steigdamas UAB‘ą.
Kokios to pasekmės? Ukraina įteisinusi žemės pardavimą užsieniečiams
tuojau sulaukė kinų susidomėjimo. Kinija nusipirko 5 proc. visos
Ukrainos žemės, t.y. 3 milijonai hektarų ariamos žemės. Palyginimui, tai
šiek tiek mažiau nei pusė Lietuvos teritorijos. Tai ar tikrai nėra ko
pergyventi Lietuvai?
Įteisinus žemės pardavimą užsienio
subjektams, užsienietis lengvai galės įsigyti bet kokį parduodamą žemės
ūkio paskirties plotelį. Užsieniečiui Lietuvos žemė, kad ir kokia ji
bebūtų graži, nereikš nieko daugiau, kaip finansinę naudą. Nualinęs
žemės plotus užsienietis parduos verkiančią žemę ateities lietuvių
kartoms, norinčioms gyventi savo Tėvynėje. Tik brangiau, nes padidėjusi
lietuviškos žemės paklausa lems ir staigų žemės kainų kilimą. Turint
omenyje lietuvių atlyginimų lygį palyginus su danų, vokiečių, galime
daryti išvadą – vargu, ar lietuviui bus taip paprasta įsigyti žemės
Lietuvoje...
Taigi, ar tą patį varganą popierėlį su
euro ženklu žemė reiškia lietuviui ir užsieniečiui? Referendumas
parodys. Vis dėlto, istoriškai žemė lietuvių tautai reiškia kur kas
daugiau nei potencialų pelno generatorių, daugiau nei paprastą prekę,
daugiau nei popierinį eurą, suteikiantį laikiną džiaugsmą. Kas gi
lietuviui yra žemė? Žemė – lietuvių tautos motina. Tai nėra vien tik
graži metafora. Geologai ir kalbininkai jau yra pastebėję tam tikrą ryšį
tarp geologinių žemėlapių ir tarmių atlaso. Disidentas, sąjūdininkas A.
Patackas straipsnyje
teigia: „Tai nenuostabu – žemės gelmės turi įtakos žemės paviršiui,
augmenijai, netgi klimatui, tad kodėl šitai negalėtų turėti įtakos
žmogui.“ Galbūt šiais laikais daug kam neįtikėtina, tačiau pastarasis
faktas gali būti įrodymas to, jog ta senoji kalba, kuria mes
didžiuojamės, visos tos būdo ypatybės, kuriomis pasižymi lietuvis,
galiausiai išvaizda (ypač gražiųjų lietuvaičių), kuria pasižymi
lietuviai, yra žemės, žemės gelmių nulemti požymiai. Čarlzo Darwino
Evoliucijos Teorija teigia, kad klimatas, geografinės zonos ir visa kita
išorinė aplinka daro tiesioginį ryšį bet kuriam gyvūnui, nes
pastarasis turi prisitaikyti. Taigi, žmogus taip pat.
Ne kur kitur, bet žemėje išlikę
piliakalniai, upės, ežerai, augmenija, laukai ir miškai mus sieja su
ankstyvaisiais LDK laikais ir visa tautos vystymosi istorija. Neveltui
lietuvių tautos dainiai budino tautą XIX – XXa. pr. vis akcentuodami
eilėraščiuose lietuviškos gamtos motyvus. Mykolo Krupavičiaus 1919 m.
įvykdyta žemės reforma dar labiau paspartino lietuvių tautos
formavimąsi. Atsiradęs smulkiųjų ūkininkų sluoksnis pradėjo kelti visos
Lietuvos produktyvumą. Žemė tapo modernios tautos formavimąsi
įgalinančiu veiksniu. Ne kas kitas, o tie patys ūkininkai rėmė žemės
gėrybėmis Lietuvos partizanus rezistencinėje kovoje prieš sovietų
okupantus. Ne iš kur kitur, o kaime augę jaunuoliai ir sudarė didžiausią
dalį partizanų gretose. Nenuostabu, jie jautė tą tiesioginį ryšį su
žeme, kai tuo tarpu miesto inteligentija pasipustė padus ir išvyko į
užsienį. Ne dėl ko kito, bet tik dėl noro apginti gimtinės žemę
partizanai aukojo vieną gyvybę po kitos nelygiose kovose su stribais,
NKVD būriais.
Neveltui viena gražiausių partizanų
dainų prasideda žodžiais: „Jei ne auksinės vasaros,/ Ne mėlynos
vosilkos,/ Nebūtum mes atėję čia,/ Kur slenka dienos pilkos“. Žodžiai,
parodantys, kokį stiprų ryšį su žeme (ir jos reikšme tautos formavime)
jautė Lietuvos partizanai, išeidami į miškus. Kiekvienas žemės
lopinėlis, kurį bandė atsikovoti, nebuvo matomas, kaip kad kažkam
anksčiau priklausiusi privati nuosavybė.
Juk ne kartą Lietuvos partizanai buvo
raginami padėti ginklus į šalį, grįžti namo ir gyventi ramiai Sovietų
okupacijoje. Okupantai žadėjo visišką amnestiją. Kai kas pasirinko šį
kelią, tačiau daugeliui lietuvių meilė visai Lietuvos žemei, jaučiamas
istorinis, organiškas ryšys su ja, buvo priežastis mirti, būti
ištremtiems ar nukankintiems. Visa tai šie žmonės darė ne garbės
troškimo vedami, o nuoširdžios vilties, kad Lietuvoje vėl atgims laisvė.
„Jūs užmiršite mus, bet mes, žūstantieji, jūsų prašome: Mylėkite
Tėvynę taip, kaip mes mylėjome! Neapvilkite mūsų, už ką mes kraują
liejome! Mes į jus, gyvieji, žiūrėsime per amžius iš kapų“ - tokie yra
išlikę vieno žuvusio partizano, Justino Lelešiaus-Grafo, žodžiai.
Žodžiai įpareigojantys ne tik džiaugtis ir mėgautis laisve, bet
puoselėti ir ginti ją.
Pardavę auksinius rugių laukus,
pardavę mėlynas rugiagėles, pardavę plačiuosius laukus, ar neparduosime
didžiosios dalies savosios lietuviškos tapatybės? Ar nenuvilsime
prosenių, narsiai kovojusių ir krauju merkusių gražią Lietuvos žemę? Ar
nepatapsime vien trumpalaikės materialinės naudos siekiančiais
vartotojais? Juk parduoti bet kurį Lietuvos žemės kampelį užsienio
prašalaičiams tai tolygu parduoti savo tėvų, senelių ir prosenelių
kapus... Nėra Lietuvoje žemės lopinėlio, kuriame nebūtų nukritęs bent
vienas lietuvio kraujo ar prakaito lašelis, išlietas vardan Tėvynės
Lietuvos. Atėjus laikui pasirinkti – paaukokime savo materialines
ambicijas, norą būti nuolankia ES provincija ir garbingai bei drąsiai
tęskime Lietuvos partizanų, Lietuvos Sąjūdžio pradėtą darbą – gimtosios
žemės išsaugojimą Mums ir Mūsų ateinančioms kartoms.
Linas Zasimavičius, Tautininkų Sąjunga, Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto studentas
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą