Mintys apie Tautininkystę ir „Diktatūros kartą“

Publikuota Kaunotautininkas.lt
Marius Jonaitis
2013 m. gruodžio 30 d. 19:43

Kažką jau senokai norėjosi parašyti, bet vengdavau, nes nesinorėjo eiti į konfliktą ir parodyti nuogą ir nelabai gražią tiesą, bet Edmundo Girskio knyga „Keturi“ paprovokavo. Su daug kuo, kas parašyta knygoje, sutinku, atrodo lyg mano žodžius atkartotų, bet daug kas ir perlenkta bei pervertinta. Ypač „Diktatūros karta“ įvardintas judėjimas ir asmenys. Pats, dalinai, save galėčiau priskirti „Diktatūros kartai“, nors nebuvau daugumos koncertų etatinis lankytojas, nepriskyriau savęs konkrečiai subkultūrai ir neužsibuvau nei LTJS, nei susikontaktavau su skinais, nors pažiūros ir buvo artimos. ;)

 

Taip, pripažinsiu, jog eitynės, grupė „Diktatūra“ ir portalas patriotai.lt padarė savo įtaką ir tai verta pagarbos. Šie reiškiniai labai tinka sudominimui ir pradiniam, lietuvių nacionalizmu susidomėjusio, žmogaus ideologiniam formavimui, bet tik pradiniam. Laikui bėgant, pastebi, jog Diktatūros vokalas dažnai traukia pro šalį, be to, kiek gali tas pačias dainas klausyti? Patriotai.lt tik konstatuoja problemas, be to turi kelis savo arkliukus, nuo kurių nenulipa (imigracija, homoseksualizmo lobizmas, dar - lenkų klausimas), žinoma, kalti ne jie, o rašančių žmonių trūkumas arba nesugebėjimas/nenorėjimas jų pritraukti į portalą. Eitynės yra smagus procesas, bet jos vyksta tik kelis kartus į metus (na, dar triukšmas mėnesis iki jų ir po jų), jos tik siunčia žinutę, bet nesiūlo alternatyvos, be to, pradeda išsikvėpti. Jei ne Zuoko idiotiškas draudimas, nemanau, jog būtų susirinkę daugiau nei 1000 - 1500 žmonių. Tai nėra prastas rezultatas, žinant, kas ir kaip organizuoja, žinant, jog žmonės suvažiuoja už savo pinigus, bet to negana, norint daryti politinę įtaką.

 

Visas paminėtas procesas būna mielas, kai esi žalias geltonsnapis, kuris jauti širdyje patriotizmą, nori jį išreikšti, bet nežinai kaip, tad pasineri į vidinę „Diktatūros kartos“ subkultūrą, jos rengiamus įvykius, skaitai ir daliniesi straipsniais, vienodai baisiesi vykstančiais procesais ir sukiesi bendrame ratelyje. Bėga metai, „Diktatūros kartą“ ištinka kartų kaita, senesni kažkur pradingsta - atsiranda kiti veidai, bet niekas nesikeičia. Tas pats jau įvykusių įvykių konstatavimas, naivios kalbos ir pareiškimai. Iš dalies tai nėra blogai, nes jaunimas gauna kažkokią informaciją, vertybes, kurios liks net ir atitolus nuo judėjimo, o tai įvyksta kaip ir daugumoje subkultūrų - sulaukus 25-30 metų amžiaus, vyresnių nėra labai daug.

 

„Diktatūros karta“ tikrai stovi ant tūso, nes kitaip ir negali būti. Tai tėra jaunimo subkultūra ir tiek. Norint iš jos išspausti kažkokį politinį variantą, reikia performuoti viską iš pagrindų, rasti prasmę, pradžioje tarp įvairių vadukų, o po to - leisti ją žemyn.

 

Prasmės trūkumas kamuoja LTJS, dėl to joje ir neužsibuvau. 2009 metų pabaigoje atėjęs į minimą organizaciją, sutikau krūvelę jaunų, patriotiškai nusiteikusių žmonių, būrelį, kurie neturėjo man ką pasiūlyti, kaip ir aš jiems, nes nė vienas iš mūsų neturėjo suvokimo kaip rasti prasmę, be to, nė nekėlėm to klausimo, nes visi manė, jog prasmė yra. Ir kiekvienas ją suvokė skirtingai. Tiesą pasakius, jos neradau ir įstojęs į 2011 metų gale susibūrusią Tautininkų sąjungą, tik iš ten jau nesitraukiau, o bandau pats sukurti arba atrasti prasmę, nes supratau, jog niekas kitas jos ant lėkštutės neatneš, o jei atneš, tai ji man gali ir nepatikti. Taip ir sukamės ratu.

 

Nenorėčiau parodyti, jog viskas yra beprasmybė - anaiptol. Yra atskiri fragmentai, klausimai, kurie yra tikrai svarbūs ir būtina juos kelti ir dėl jų kovoti. Tie atskiri klausimai ir asmeninės lyderių savybės ir pritraukia naujokus į mūsų organizacijas, bet mes niekada netapsim įvykius kuriančia, o ne tik juos stebinčia ir komentuojančia politine jėga, jei nerasime savo išbaigtos tapatybės, gyvavimo ir veikimo prasmės bei galutinio tikslo suvokimo, kuris bus priimtinas daugumai iš mūsų.

 

Išsprendę šią problemą, pagaliau galėsime įgyti kažką panašaus į vienybę, nes jos nėra. Ta mistinė vienybė, kuri gali atrodyti reali, kai pasižiūri į tūkstantines eisenas, yra tik miražas. „Diktatūros karta“ (į ją įeina ir LTJS, ir nemažai Tautininkų sąjungos aktyvo, o dabar ir vadovų bei daugybė skirtingų NVO, kitokio plauko judėjimų) yra labai fragmentuotas judėjimas su skirtingais vadukais, kurie dažnai nelabai pasitiki kitais vadukais, todėl jiems fiziškai sunku paremti kito iškeltą iniciatyvą (nors ji jam ir artima), vien dėl to, jog ją iškėlė kitas. Arba jam atrodo, jog ją jis iškėlė pirmiau ir tas kitas yra vagis ar šiaip nedoras. Skamba komiškai, bet tai realybė, daug projektų niekaip negimsta vien dėl tarpusavio nepasitikėjimo.

 

Per du metus aktyvios veiklos, pastebėjau, jog man daugiau padeda ne „Diktatūros kartos“, bet ne subkultūriniai asmenys arba žmonės „iš šalies“. Tautininkų parašytus tekstus platina bet kas, bet tik ne patys tautininkai. 2012 metų, visų apverkta, rinkiminė kampanija man įstrigo tuo, jog buvo kalnai rinkiminės medžiagos, bet nebuvo ją platinančių. Rinkiminės kampanijos štabo pirmininkas Kauno miestui (t.y. aš, po naktinio darbo) užsidėdavo kuprinėlę, prikimštą agitacinės medžiagos ir vaikščiojo po Kauną (išmėčiau 30 000 lankstinukų, priklijavau virš 2000 lipdukų ir porą šimtų plakatų). Pakeliui sutikdavau tautinį jaunimą sėdintį baruose, pasilabindavom ir jie likdavo toliau sėdėti baruose, o aš tęsdavau kelionę po rinkimines apylinkes. Vakarais registravau stebėtojus apygardai, kurių, beje, pusė buvo žmonės ne iš Tautinių judėjimų. O labiausiai „užmušė“, kai Rugpjūčio 24 dieną, kai Kauno sporto halėje vyko žemės gynėjų suvažiavimas ir po jo turėjo vykti eitynės. Man teko vienam rikiuoti 800 žmonių minią, nes jaunimo nebuvo - jie tūsinosi vasaros festivaliuose. Nieko nuostabaus, jog padusau ir dėkui Juliui Pankai, Elonai ir kitiems tautininkams, kurie pavadavo. Jaunimas, kuris galėtų, o ir privalėtų būti pirmose gretose, vietoje revoliucinių permainų pasirenka linksmybes, tad apie ką mes čia šnekam? Nepritarčiau kolegos Edmundo siūlymui nubraukti senos kartos tautininkus ir viską kurti jaunimui, senesni tautininkai bent jau turi pareigos jausmą ir sugeba ateiti, jei yra kviečiami, jaunimui dar reikia to išmokti.

 

Mums reikia išmokti tikėti savo idėja. Teko bendrauti su Graikijos tautininkų, „Auksinės aušros“, rėmėju, jis gali valandų valandas pasakoti apie veiklą, planus, jo akys žiba, jis tiki tuo ką šneka ir daro. Nieko nuostabaus, jog „Auksinė aušra“ išlieka, nepaisant žvėriško jų pusėn nukreipto teroro.

 

Labai tikiuosi, jog tiek Edmundo tikrai vertinga knyga, tiek ir mano kuklus tekstas privers kolegas susimąstyti. Trauktis nėra kur. Nedramatizuoju, bet bent kiek pastabesni asmenys patys turi suvokti kokia yra situacija ir link kur keliaujame kaip tauta ir valstybė. Norime pakreipti likimo vairą? Išmokim susišnekėti bent tarp savęs, tartis, bendrauti, bendradarbiauti. Išmokim keistis. Pakeitę savo prastus įpročius, kai kuriuos stereotipus, lengviau keisime ir sistemą arba kursime alternatyvą jai. Turim suvokti, jog čia ne žaidimas, čia - kova už išlikimą, todėl turime rimčiau žiūrėti į savo vykdomą veiklą.

 

Mąstykim, šnekėkim, veikim.