Marius Jonaitis
2014 m. kovo 25 d. 20:56
2 straipsnis
Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai.
3 straipsnis
Niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių.
Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas
prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos
vientisumą, konstitucinę santvarką.
Gal metus laiko nuolat vadovavomės šiais Lietuvos Respublikos
konstitucijos straipsniais. Gal gerus 20 ar 15 metų esame maitinami
raginimais būti pilietiškais, vis piešiama pilietinės visuomenės vizija,
vis liūdnai padūsauja mūsų politinis elituks, jog sunkiai juda šis
projektas. Jų paklausius atrodo, jog Lietuva, žinoma, jų dėka, lyg
išdidus erelis plasnoja tobulos Vakarietiškos civilizacijos link, tik
va, visuomenė pasyvi, vis ne pilietiška.
Kadangi esame padori, na, gal kiek ir naivoka, visuomenės dalis,
klausėm, klausėm ir tikrai patikėjome, jog tereikia tik mūsų aktyvaus
politinio dalyvavimo remiantis Lietuvos Respublikos konstitucija. Gal
tikrai, tereikia tik sunkiai dirbti ir galėsime lygiomis teisėmis
dalyvauti priimant svarbius mums ir mūsų šaliai sprendimus. Palengva
susibūrėme, būdami absoliučiai skirtingi, tiek išsilavinimu, politinėmis
pažiūromis, socialiniu sluoksniu, tiek ir požiūriu į veiklą bei ateitį.
Bet mes susibūrėme, sugebėjome įveikti asmeniškumus, ambicijas.
Sugebėjome, su minimaliais resursais (prisidėjo kas kiek galėjo,
daugiausia laiku) ir asmeninio laiko sąskaita užregistruoti iniciatyvą,
ją pradėti ir pasiekti rezultatą - 320 000 piliečių parašų. Taip, per
braukymus, kurie kartais atrodė keistokai, parašų sumažėjo iki 300 000,
bet tai juk precedentas Lietuvos istorijoje! Piliečiai iš labai
skirtingų visuomenės grupių, ne viena kokia parlamentinė partija,
sugebėjo tą darbą atlikti. Ir, savaime suprantama, tikėjosi supratimo,
padoraus jų darbo įvertinimo bei vilties kibirkštėlės, jog ateitį galima
susikurti ir Lietuvoje. Jog ir čia už sunkias pastangas, didelį triūsą,
tu galų gale busi apdovanotas teigiamu rezultatu. Priminsiu, jog šią
mūsų idėją parašais parėmė 320 000 Lietuvos piliečių. Ir tik per 3
mėnėsius.
Kur tau, kokie mes buvome naivūs. Taip, tiesą sakant, suvokėme, jog
griebiamės nelengvo darbo, kurio gerų rezultatų sisteminės partijos
nenori matyti. Bet nesitikėjome tokios neadekvačios reakcijos... Vis dar
naiviai tikėjome, jog yra likęs padorumas politikų širdyse.
Pirmąjį referendumo parašų rinkimo mėnesį vyko absoliutus šios
iniciatyvos ignoravimas. Rugpjūčio 23 dieną Kaune išvedėme į gatves 800
žmonių - tyla. Visą rugsėjį didžiųjų miestų centrinėse gatvėse
šurmuliavo parašus renkantys piliečiai - tyla. Siuntėme tekstus į
didžiuosius internetinius portalus - tyla. Galiu garantuoti, jog ir šį
mano tekstą nepublikuos, nors siųsiu jį į didžiuosius masinio
informavimo priemonių portalus.
Praėjus mėnesiui pasirodė reakcija. Landsbergis jubiliejiniame
tremtinių suvažiavime rėžė piktas ir kurstančias kalbas, jog net
vėliavos virto. Matyt iš gėdos. Gal dėl Landsbergio kalbų, o gal ir dėl
to, jog tarp tūkstančių tremtinių ir politinių kalinių neatsirado nė
vieno, kuris būtų atsistojęs ir garsiai sudrausminęs kvailiojantį
profesorių. Žmonės tik patyliukais kuždėjosi ir stebėjosi. Gerai bent
tiek, vis ne abejingumas.
Prasidėjo bjaurūs ir žeminantys tekstai. Propagandiniai
žurnalistėliai bei jaunieji konservatoriai su liberalais net spirgėjo,
kuris bjauriau pasisakys apie referendumo iniciatyvos dalyvius. Žodynas
buvo labai platus ir nepadorus. Joks normalus vyras ar moteris viešumoje
tokių žodžių nevartoja, bet tai nepykim, negi normalūs taip elgtųsi?
Nuo banalių įžeidinėjimų pereidavo ir prie sunkiosios artilerijos,
tokios kaip rusų agentai (ypač tai pamėgo kartoti konservatoriai
Ukrainos nelaimės fone). Socialiniuose tinkluose kartesnieji siūlė net
mus šaudyti arba... ištremti į Sibirą. Taip, jums nepasirodė, buvo ir
tokių siūlymų.
Na, bet nepaisant tokio pasipiktinusių ošimo, mes surinkome
reikiamą, net daugiau nei reikiamą, parašų kiekį. Ooo, brolyti,
prasidėjo teisiniai tampymaisi. Laiko vilkinimas, nuolatinė įtampa ir
referendumo iniciatyvinės grupės įkalinimas VRK kabinetuose. Buvo
skirtos vis naujos parašų tikrinimo akcijos. Aktyvistai - reikia žemai
nusilenkti jiems - net ir per Kalėdas bėgiojo ir tikrino parašus. Beje,
jų efektyvumas vietomis buvo net 90%, tai įspūdinga, žinant tai, jog
priėjimo prie duomenų bazės mums niekas nedavė, teko ieškoti asmenis
pagal atskirus fragmentus.
Galiausiai Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) sprendimą, lyg karštą bulvę, numetė Seimui, nes nebeliko kaip tempti laiko.
Tada Seimas pradėjo tampymosi maratoną, kurį vainikavo šiandienos, kovo
25 dienos farsas, kai Seimas nusprendė, jog jiems neišeis referendumą
jungti prie gegužės 25 dieną vyksiančių Europos parlamento rinkimų ir
pasistengė referendumą nukišti į vidurvasarį. Savaime suprantama, jog
jis neįvyktų, nes visi suvokia, jog niekas nesprendžia jokių rimtų
politinių klausimų tada, kai miestai ištuštėja, o kaimuose darbymetis.
Ir Seimui nesvarbu, jog šitoks jų sprendimas kainuos papildomus 14
milijonų litų, kai tuo tarpu, jei būtų referendumą jungę prie rinkimų į
EP, sutaupytų tuos pinigus.
Šiandien buvau prie Seimo, mačiau tuos gražius ir pilietiškus
žmones, kurie tenorėjo tik teisingumo iš Seimo, kuris gyvena iš mūsų
visų suneštų mokestinių pinigų. Jo nesulaukėm. Gavom tik eilinį spjūvį
bei patyčių dozę bei karčią pamoką ateičiai, jog neverta žaisti pagal jų
nustatytas taisykles. Gyvename diktatūroje. Lietuvoje demokratijos
nėra, pilietinės visuomenės irgi negali būti, na, nebent tik tokia, kuri
tinka valdančiųjų partijėlių linijai.
Liberalas Eligijus Masiulis išgirdęs, jog kažkas nenustojo viltis,
jog demokratiniais procesais galime atsiklausti Tautos nuomonės apie
euro įvedimą išrėžė, jog „laikas baigti su referendumais, kurie
kvestionuoja mūsų tolesnius įsipareigojimus integruotis į Europos
sąjungą“. Arba išvertus į žmonių kalbą buvo pasakyta: ša, vergai, esam
tik kolonija, tad turime vykdyti šeimininkų nurodymus.
Smagu? man tai net saldu. Prie Seimo išgirdus tokias naujienas net
žemė po kojom susiūbavo. Kažkokie žurnalistai kažko manęs klausia, bet
jau net nebepamenu ką jiems išrėkiau. Net nesvarbu. Man gėda, jog
tokioje valstybėje tenka gyventi, kurioje pilietis yra nulio vietoje.
Ką darysim toliau? Tikrai nepasiduosim. Lai išgraužia. Mes
atsiimsime šią valstybę iš tų niekšelių. Čia mūsų žemė ir mūsų valstybė.
Mes nepasiduosime, mes vis tiek kovosime, tik gal būsime jau nebe tokie
naivūs ir labiau pikti.
Bet dar gerbsime teisinį kelią, kol kas.
Todėl, kolegos, bendraukime, burkimės ir neatmeskime galimybės dėl savo teisių pakovoti ir kitomis politinėmis priemonėmis.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą