2015 m. liepos 1 d., trečiadienis

Laisvė žudyti

Publikuota Kaunotautininkas.lt
Linas Zasimavičius
2013 m. gruodžio 23 d. 21:39

Kad ir kaip būtų nepatogu, nepopuliaru šių dienų visuomenėje, šiuo tekstu stengsiuosi apginti abortų priešininkų pusę. Nesu vienas tų, kuris teigtų: abortams besąlygiškai taip, arba abortams – ne, be išimčių. Tačiau tai nereiškia, kad neturiu pozicijos. Mano pozicija yra paprasta ir aiški: abortams – ne, išskyrus: išžaginimo atvejus, 100 procentinio ypač didelio apsigimimo atvejus ir galiausiai – abortams taip, jei nėštumas kelia pavojų moters gyvybei. Viskas, daugiau nebegali būti išimčių. Nei socialinė padėtis, nei „potenciali našta“ visuomenei, nei kažkokie nepatogumai, negali būti priežastis žudyti. Taip, ŽUDYTI žmogaus.
 
Dabartinėje Lietuvos teisinėje sistemoje, gyvybės pradžia yra suprantama, kuomet kūdikis pirmą kartą įkvepia oro. Tai yra mažų mažiausiai keista, kuomet biologinis kūnas (pavadinkime taip) prieš 1 minutę laiko nėra gyvybė ir štai po minutės – jau gyvas! Pirmo įkvėpimo principas paremtas daugiau simbolika, nei moksline logika. Kūdikis taip reikšmingai biologiškai nepasikeičia po pirmo įkvėpimo, kad taptų visiškai nepanašiu ar daug sudėtingesniu organizmu, negu jis yra moters gimdoje. Taip, kūdikio pirmas įkvėpimas rodo pirmą žingsnį į savarankiškumą. Bet vis dėlto, kūdikis gimdoje ir kūdikis išorėje yra visiškai priklausomas nuo tėvų. Vadinasi, jį galima abortuoti jau gimusį? Kas gi yra tas pirmasis įkvėpimas, kad staiga nežmogus tampa žmogumi? Visos žmogaus biologinės organų sistemos jau formuojasi pirmaisiais mėnesiais. Nuo būtent to ankstyvo vystymosi priklausys koks bus žmogaus fizinis kūnas, ir ne tik fizinis... Gyvybės pradžia – Zigota, kuomet dvi skirtingų lyčių gametos susilieja į vieną . Susiliejimo metu įvyksta krosingoveris, kada tėvų genetinė medžiaga susimaišo ir pradeda formuoti naują žmogutį. Būtent nuo tokių atsitiktinumų, kaip spermatozoido(kurių yra milijonai) ir kiaušialąstės susijungimo, įvairių genetinių kryžminimųsi priklauso, kokie Mes tapsime užaugę. Todėl teigti, kad embrionas nėra gyvybė ir ją visiškai normalu sunaikinti yra mažų mažiausiai neprotinga, bet dar daugiau - amoralu. Net jeigu zigotos nelaikysime žmogumi, tai yra mažų mažiausiai žmogaus viltis, kuri ne ką mažiau svarbi už patį žmogų. Padaryti abortą, tai nužudyti ateities daktarą, kunigą, ugniagesį, šlavėją, pardavėją, teisininką, mokytoją. Visi šie žmonės prisideda prie geresnio pasaulio. Na ir tegu, teisingumo dėlei, abortas taip pat gali nužudyti: alkoholiką, narkomaną, sociopatą, žudiką. Tačiau, kas iš mūsų tikrai galėtų pasakyti, kad būtent šis gemalas bus žudikas, nes gims alkoholikų šeimoje, arba šis bus žymus ir garbingas teisininkas, nes gims pasiturinčioje šeimoje. Istorija ir realybė yra pateikusi gausybę pavyzdžių, kuomet žmonės, atėję iš skurdžiausiųjų klasės tampa genijais, arba gerais žmonėmis, kurie padeda tūkstančiams žmonių, o kuomet gobšus turtuolis kankina savo darbuotojus, išnaudoja juos.
 
Spręsti, koks bus žmogaus vilties likimas šiame gyvenime yra mažų mažiausia kvaila, o be kita ko - ir žiauru. Abortas nėra išeitis spręsti „nenaudingų, visuomenę apsunkinančių potencialių žmonių problemą.“ Gimdamas, žmogus vienoje šeimoje nėra kažkuo ypatingesnis už kitoje šeimoje gimusį vaiką. Be abejo – genais persiduoda tam tikri požymiai, tačiau aplinka lemia nemažiau 80 proc., koks žmogus bus užaugęs. Vadinasi, asocialių šeimų problemą spręsti reikia ne žudant, o stengiantis integruoti juos, skatinti, kartais ryžtingomis priemonėmis gydyti, kartais net prieštaraujant dabartinėms „žmogaus teisėms“ tam, kad pastatyti žmogų ant kojų, kad jis galėtų ne tik džiaugtis savo gyvenimu, bet praturtinti aplinkinių ir ateities kartų gyvenimus.
Taigi, abortas ne tik yra žmogaus vilties žudymas, bet ir neteisingumo viršūnė, kuomet diskriminuojamas žmogus, kuris neturi jokių galimybių apsiginti ir įrodyti, kad yra vertas gyventi. Nors nieko blogo šiame pasaulyje ir nepadarė...
 
Tikriausiai vienas absurdiškiausių ir dar vienas nelaisvo mąstymo pavyzdžių - liberalų aršus noras apginti moters „teisę“ į abortą ir visiškas nepateisinamumas mirties bausmės. Bažnyčia pasisako tiek prieš abortus, tiek prieš mirties bausmę. Tai yra nuoseklu – gyvybė Bažnyčios supratimu yra švenčiausias žemiškas dalykas. Tuo tarpu liberalai, gina net ir žiauriausių nusikaltėlių gyvybes, tačiau niekuo nenusikaltusias žmonių viltis pasmerkia myriop. Šizofrenija? Kitaip nepasakysi.
 
Abortų šalininkai tikriausiai nenutuokia, kad jeigu nebūtų jokių abortų suvaržymų, greičiausiai, pusės jų niekada nebūtų egzistavusių. Juk kiekvienas „netyčiukas“ gali sukelti tam tikrų nepatogumų, streso, ypač jaunoms šeimoms, jau nekalbant apie silpnos finansinės padėties šeimas. Visai tikėtina, ateityje vis labiau įsitvirtinant mirties kultūrai, dauguma „netyčiukų“ taipogi bus nužudyti. Kaip viskas vyksta?
 
Daugelis pasakysite, jog abortų taip tikrai niekas nepuola darytis, o ir nepuls darytis ateityje. Juk tėvai negali būti tokie žiaurūs. Be abejo, taip neatsitiks iškart. Tačiau abortų legalizavimas perkonstruoja žmogaus gyvybės sampratą. Tai - pirmas žingsnis į tai, kad abortai bus daromi dėl patogumo, kaip paprastos plastinės operacijos. Juk žmonių teisės Europoje taip aršiai ginamos, bet jei abortas legalus – vadinasi, vaisius jokiais aspektais negali būti prilygintas žmogui. Tai nuima bet kokią „moralinę naštą“ nuo tėvų pečių. Embrionas tampa niekuo. Kaip jau minėjau, taip teigti, tiek moksliškai, tiek morališkai yra neteisinga.
 
Dar vienas argumentas, klaidingai įtikinėjantis žmones pasisakyti už abortų laisvę, neva šis draudimas nieko nepakeis, o kaip tik sukels pavojų motinoms, pačioms besidarančioms abortus ir taip sukeliant savo gyvybei pavojų. Ar tikrai žmogus, suprantantis, jog nešioja savyje vertingiausią pasaulyje dalyką - žmogaus viltį, gali imtis tokių priemonių? Naminius abortus gali lemti keli dalykai, dėl kurių vaisius nėra kaltas: alkoholizmas ir vaisiaus, kaip nežmogaus įsivaizdavimas. Pirmoji problema yra opi problema, tačiau ji lemia ne tik dažnus nėštumus ar abortus, bet ir krūvą kitų didelių problemų visai visuomenei. Smurtiniai abortai, sukeliami pačios moters, ar smurtaujančio vyro tėra viena iš alkoholizmo pasekmių. Nekovodami su alkoholizmo problema, o palengvindami tik jo pasekmes, mes jo tikrai neišrausime iš visuomenės tarpo. Tikriausiai, atvirkščiai. Vaisiaus, kaip nežmogaus įsivaizdavimas būtent ir yra kuriamas abortų laisvės šalininkų, kas, kaip minėta, anksčiau numeta bet kokį moralinį svorį, nuo žudančių asmenų sąžinės. Nacių propaganda savo veikimu parodė, kur galime nukeliauti, įtikinant žmones, kad žydai nėra žmonės. Abortų šalininkai daro tą patį, tačiau jų „vaisiai“ , priešingai nacių, taip lengvai nepasimato, nes yra nužudomi, kol dar yra visiškai bejėgiai, negalintys priešintis. Todėl tai dar žiauriau.
 
Dar vienas argumentas, iš abortų šalininkų stovyklos skelbia: moters laisvė, ką daryti su savo kūnu! Taip, visi žmonės, tiek vyrai, tiek moterys yra savo kūnų savininkai. Vis dėlto, pasaulis yra taip sutvertas, kad tiek moteris, tiek vyras turi tam tikrų pareigų. Vyras – išlaikyti šeimą, ją apsaugoti, moteris – kurstyti šeimos židinį, auginti vaikus. Tai yra šių lyčių pagrindinės pareigos. Tikrai neneigiu nei moterų, nei vyrų teisės į mokslą ar kitas veiklas. Šių dienų pasaulis tikrai reikalauja, kad tiek moterys, tiek vyrai taptų universalesni. Ir tai, daugeliu atvejų, yra gerai. Tačiau, dauguma atvejų, kuomet užmirštamos, apskritai, šeimos pareigos, tai dažniausiai lydi į nelaimingą, beprasmį gyvenimą. Vis dėlto, šis tekstas ne apie tai. O apie tai, jog moteris yra nuostabus Dievo kūrinys. Tai, kad jos įsčiose užsimezga ir subręsta gyvybė yra pats didžiausias stebuklas visatoje, todėl visos motinos yra vertos didžiausios pagarbos. Ir tikrai neįsivaizduojama, kad moteris nori paniekinti save, patogumo dėlei darantis abortą. Vyrai, leisdami tai, yra ne ką mažiau kalti ir ne ką mažiau niekingi. Visgi žmogaus viltis yra ir vyro dalis, kuri suteikia didelę atsakomybę ir jam. Grįžtant prie moters teisės į savo kūną, galiu tiesiog pasakyti, kad visiškas laisvės išnaudojimas (kaip ją suvokia abortų šalininkai, liberalai) veda žmogų į beprotybę. Jeigu kas nors pasakytų, kad vyras yra nelaisvas, nes negali sau nusipjauti ...., tai ką, visi „laisvūnai“ nusimovę kelnes pradėtų manifestuoti laisvę? Noriu pasakyti, kad žmogaus beribė laisvė veda į savo paties sunaikinimą, savo paties pažeminimą, o aborto atvejis – puikus to pavyzdys. Mielos moterys, labai atidžiai klausykite, kai kas Jums rėkia apie vienokią ar kitokią laisvę, nes daugeliu atvejų šitie laisvės šaukliai nori burti savo vergų kariauną, kuriai galėtų įsakinėti! Neatsižadėkite savo orumo, savo tikrosios laisvės, vedančios į laimingą šeimyninį gyvenimą! Tarkime abortui – moters niekinimui, stiprų NE!
 
Linas Zasimavičius, Tautininkų Sajunga, Tarptautinių Santykių Ir Politikos Mokslų Institutas

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą