Mintys artėjant Vasario 16

Publikuota Kaunotautininkas.lt
Marius Jonaitis
2014 m. vasario 13 d. 23:48

Šių metų Sausio 13 dieną minėjome 23 metų sukaktį nuo tragiškų įvykių prie Televizijos bokšto, o Kovo 11 minėsime 24 metų sukaktį kai buvo paskelbtas Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo aktas. Mūsų nepriklausomybė turėjo tapti jau brandžiu jaunuoliu, skaičiuojant pagal žmogaus amžių, greičiausiai pabaigusiu bakalaurą, o gal jau ir į magistratūrą įkėlusiu koją. Tiek laiko yra per akis, norint įtvirtinti valstybingumą ir demokratiją.

 

Todėl ilgą laiką ir atrodė, jog esame nepriklausoma ir demokratinė valstybė. Na taip, mes juk visi nemėgstame seimūnų, įvairių valdžios institucijų, daugumos politinių partijų, bet juk manėme, jog esame nepriklausomi. Va, dar į Vakarų pasaulio įtaką įsiliejame, tad greit ir čia bus tvarka. Savaime išnyks korupcija, pagerės gyvenimas būsime savarankiška valstybė ir t.t.

 

Sąjūdžio laikų mąstymas mums turėjo didelę įtaką. Kaip ir man, beje, nes augau masiniuose jo mitinguose nuo pat 1988 metų, nes seneliai buvo aktyvūs jo dalyviai Kaune, tad visi traukėme patriotines dainas ir galvojome, jog išviję rusus gyvensim daug geriau, o ir Vakarai padės. Viskas pasikeis! Pasikeitė, bet ne visai taip kaip norėjome.

 

Žinoma, puiku, jog rusai išsinešdino, bet pamiršome atlikti vidinį išsivalymą. Na, juk negali tie patys kadrai valdyti naujos šalies, prieš tai sugebėję tarnauti okupantui. Toks niekada nebus savarankiškas ir jam visada reikės naujo šeimininko. Ir toks negali auklėti vaikų ar formuoti visuomenės, nes ji perims vergo įpročius.

 

Todėl nieko nuostabaus, jog vos iškovoję nepriklausomybę ją kaip mat praradome. Taip, mes nesame laisva ir nepriklausoma valstybė. Žmonės vaikšto, mašinos važiuoja, per šventines dienas keliame trispalvę vėliavą ir giedame Tautinę giesmę, bet juk tai tik fonas, tam tikri ritualiniai likučiai.

 

Kas yra nepriklausomybė? Vėliava? Himnas? Tai simboliai, kurie ir atlieka savo misiją - simbolizuoti, bet jie nėra pats savarankiškumas. Gatvėje sutiktas ir apie nepriklausomybę paklaustas pilietis dažniausiai sutriks ir vardins tik simbolius bei kažką neaiškiai murmės, o turinio, dažniausiai, nebus. Nieko nuostabaus, nes nepriklausomybės idėja plėtojama tik kaip simbolis, o aiškesnis turinys lieka tik marginalams ir istorijos vadovėliams, kaip gražus prisiminimas. Dauguma žmonių nėra linkę giliai apie tai mąstyti ir analizuoti, dauguma pasitiki kokiu tai autoritetu, savaime suprantama, masine žiniasklaida, kuri formuoja tam tikrą vaizdinį apie daiktų ir reiškinių turinį. O jis gali labai skirtis nuo realybės. Todėl daugumai tenka gyventi iliuzijos pasaulyje, kartais suvokiant, jog tai ne visai tikra, bet norint tą pripažinti reikia didelio spragtelėjimo ir mąstymo perkrovimo. Tai baisu ir velniškai nepatogu, todėl šitas kelias nėra labai populiarus ir jį renkasi ne tiek daug, lyg ir, protingų žmonių. Bet džiugu, jog situacija kinta. Iš ūkanų kyla labai įžūlūs klausimai apie valstybingumą, demokratiją ir piliečių vaidmenį valstybės valdyme.

 

Kas yra valstybė? Na, aš gal ir konservatyvus, bet įsivaizduoju ją kaip kokios nors etninės grupės ( mūsų atveju - lietuvių) pagrindu paremtą ir piliečių valdomą ( per jų rinktus atstovus arba referendumu) darinį. Šio darinio tikslas yra užtikrinti, jog jame gyvenantys piliečiai būtų saugūs, laimingi, save realizuotų bei būtų ginami, o etninė tauta kultūriškai ir politiškai klestėtų. Valstybė kontroliuoja savo sienas, vidaus rinką, mokesčius, švietimo sistemą bei vykdo savarankišką užsienio politiką.

 

Ar viskas atitinka? Manau, jog atsakymą puikiai žinote. Jau beveik milijonas emigrantų atsako, jog piliečiai nesijaučia saugūs ir laimingi. Ir tai nėra vien tik ekonominė, bet ir mentalinė problema. Žmonės pasąmoningai jaučia, jog valstybėje nėra vizijos. Ką čia apie viziją, jei pačios valstybės praktiškai nėra ir jos paskutiniai likučiai sparčiai tirpsta akyse.

 

Lietuva įstojusi į ES ir PPO (Pasaulio prekybos organizaciją) nebeturi galimybės kontroliuoti savo sienas bei vidaus rinką nuo tose pačiose organizacijose esančių šalių - narių. Nes tai prieštarautų jų įstatams. Akcizo mokestis dažnai yra derinamas prie Europos sąjungos, nors kaip paribio valstybei turėtų būti taikomos išimtys.

 

Šveitimo sistema pasukusi libertarizmo ir kultūrinio marksizmo mišinio keliu ir toliau sėkmingai štampuoja idiotus, kurių vienintelis tikslas - žūtbūt integruotis į kokios nors šalies darbo rinką. Aukštesni idealai, valstybingumo vizija keičiama į sotesnį pilvą. Nieko nuostabaus, jog studentai, kurie visame pasaulyje pradeda socialines ir demokratines revoliucijas mūsų Lietuvoje net nesvarsto apie tokias idėjas. Svarbu pritapti, pralysti ir geriau gyventi.

 

Užsienio politika? Prisiminkime kas ją formuoja. Ogi spartus komjaunuolis Linkevičius, kuris moka gerai atsiprašyti ir komunistų partinėje mokykloje ruošta Grybauskaitė, kuri atstovauja neaišku kurios šalies interesus. Atmeskime simpatijas Ukrainoje vykstančiam Maidanui ir pamąstykim: Ukraina yra suvereni valstybė, o Janukovičius ir jo regionų partija yra teisėtai išrinktos valdžios atstovai. Nesvarbu kaip jie kam nors nepatiktų, kokie jie blogi būtų, bet jie yra išrinkti. Jei rinkimai buvo neteisėti, tai visa opozicija turėjo atsisakyti mandatų ir taip reikalauti naujų rinkimų - to nebuvo. Tad rinkimus pripažino teisėtais ir opozicija. Tada kokią teisę turi Graužinienė, Kubilius, Grybauskaitė taip atvirai remti opoziciją ir nuolat pulti išrinktąją vyriausybę? Kieno interesus jie atstovauja? Aukščiausio lygio politika turi būti paremta ne simpatijomis - antipatijomis, o konkrečios naudos siekimu savo tautai ir valstybei. Bet vietoje to, mūsų aukščiausi politikai pasirenka būti pėstininkais svetimuose, geopolitiniuose, karuose.

 

O etninė tauta? Ji stabiliai eliminuojama. Nuolat bandoma pakeisti į politinę tautą, o tą praktiškai gali sudaryti bet kokio etnoso, kad ir etiopų, atstovai. Vien faktas, jog kultūros darbuotojai egzistuoja vos ne už minimalią algą, o mokytojo profesija praranda savo elitiškumą, daug ką pasako.

 

Kas yra pilietis ir pilietinė visuomenė? Apie tai jau rašiau šiame straipsnyje. Nuo to laiko praėjo trys mėnesiai, kurie tik patvirtina ką tada rašiau. Pilietinė visuomenė, kuri kelia ne tokius klausimus kokius girdėti norėtų sisteminiai, automatiškai yra nurašoma, marginalizuojama ir prakeikiama. Pradedama abejoti ar tautai galima suteikti teisę spręsti, nes (!) gali nuspręsti neteisingai, ne taip kaip nori tam tikros interesų grupės. O tokie „kovotojai“ dėl žmonių teisių kaip Arkadijus Vinokuras, netgi labai baiminasi, jog pradės valdyti gatvė. Tikrai, siaubas, negalima to leisti. Valdžia ir sprendimų teisė turi likti tik išrinktiesiems. Čia ironizavau, bet tokių nuomonių tenka išgirsti tarp save liberalais įvardinančių asmenų. Tai tik parodo vergo mąstymą, uždangstytą naujoviškomis kaukėmis.

 

Šių metų Vasario 16 švęsime 96 metų sukaktį kada 20 garbių asmenų deklaravo Lietuvos siekį tapti nepriklausoma valstybe. Tai didi šventė, nors vis drąsiau atsiranda išdavikiškų balsų, kurie šį aktą vadina klaida, o signatarus vadina Maskvos apmokytais agentais, kurie žlugdė Lenkijos - Lietuvos sąjungos atgaivinimą (aš nejuokauju, pasiklauskite Audriaus Bačiulio). Todėl turime progą susimąstyti ką mes laikome valstybe, kokią ją norėtume matyti ir ar mes tikrai esame nepriklausoma valstybė.

 

Jei taip, tai diskutuokime kaip ją reanimuoti, jog iš jos nebėgtų jos piliečiai.

 

Jei nusprendžiame, jog nepriklausomybės neturime, tai deklaruokime siekį ją atkurti.

 

Iki susitikimo Vasario 16 dienos eitynėse Kaune, Ramybės parke 14:30.

 

Lietuva lietuviams.