Virginija Maksvytytė
2014 m. vasario 12 d. 02:05
Tie, kas dažniau apsilanko istoriniuose renginiuose ar domisi Lietuvos praeitimi, turbūt ne kartą įvairiuose festivaliuose ir kituose istoriniuose renginiuose matė atkuriamas baltų kovas ir gyvenimą tais laikais, kai tik nuo žmogaus fizinių galių ir sugebėjimo pažinti gamtą priklausė jo gyvenimo trukmė. Žmonių, kurie neskuba įsitraukti tik į šiandienos patogumų pilną gyvenimą, o trokšta pažinti mūsų tautos istoriją iš arčiau, suprasti, kuo mūsų protėviai gyveno, ką valgė, kaip gynėsi nuo priešų, atsiranda vis daugiau. Lietuvoje jau daugiau nei dešimtmetį įvairūs istorijos entuziastai bando atkurti, t. y. rekonstruoti, baltų gyvenseną bei kovas. Vienas iš tokių istorijos aistruolių – brolija, kurios gimimo šaknys buvo 1996 m., „Vilkatlakai“. Brolijos nariams svarbi ne tik istoriniais faktais pagrįsta tiesa, bet ir ryšys su gamta ir protėviais. Nors pirmąsias žinias apie baltų genčių buitį buvo nelengva surinkti, tačiau nuo 1999 metų įsikūręs klubas, profesionaliai atkuriantis V-XIV a. baltų genčių gyvenimą, vis labiau tobulėdamas, gyvuoja ir šiandien, o šio klubo narių pasirodymus galime matyti ne tik Lietuvos festivaliuose, tačiau ir užsienyje. Klubo įkūrėjas Arūnas Bugvilionis ir ilgametis narys Tadas Kavolis – Tautvilas sako, kad didžiausias atlygis už šią veiklą tai susidomėjimu istorija ir pasididžiavimu savo tauta spindinčios akys žmonių, kurie pirmą kartą šalia savęs pamato ginkluotą baltų karį.
Nelengva pradžia
Per daugiau nei dešimtmetį baltų kovas
ir gyvenimą rekonstruojantis klubas „Vilkatlakai“ išgyveno įvairius
laikotarpius. Vienu metu narių buvo mažiau, kitu – daugiau. Pirmieji
istorijos entuziastai susibūrė dar 1996 m. rugsėjo 22 dieną Saulės mūšio
vietoje, Jauniūnuose, kur buvo minimos šių kautynių 760 -osios metinės.
Nuo to laiko baltų kultūros puoselėtojų draugija „Baltuva“ pradėjo
tradiciją švęsti Saulės mūšį. Nuo šios datos tai pat pradėta gamintis
ginklus, atkurti gyvenseną. „Vilkatlakų“ klubo įkūrėjas, Arūnas
Bugvilionis, 1999 m., minint šį mūšį, suorganizavo žygį, kurio metu buvo
iškeltas „Vilkatlakų“ brolijos klausimas. Pakeistas klubo pavadinimas
reiškė, kad jie nuo šios dienos daugiau domėsis baltų karyba. Pirmą
kartą viešumoje šis klubas pasirodė 2000 -aisias, o po metų, Trakų
viduramžių festivalio metu, brolija „Vilkatlakai“ pradėjo oficialiai
egzistuoti. Tiesa, rekonstruoti baltų kovas ir gyvenimą iš pradžių
klubui nebuvo lengva: trūko tiek žinių, tiek ir patirties. Pirmosios
rekonstruotos kovos prasidėjo su aštriais ginklais, klubo nariams teko
patirti ne vieną traumą, kol sužinota, kad kovoms reikia naudoti
atbukintus ginklus.
„Ginklus, šarvus gaminomės pagal
mastelius, kurie ne visada buvo teisingi, iš knygų. Pasikliovėme tik
savo nuojauta. Tuo metu visi ginklai buvo aštrūs. Juk mes nežinojome,
kad kovai juos reikia naudoti atbukintus, tam kad nebūtų traumų. Tą
sužinojome tik vėliau“. – nelengvą klubo „Vilkatlakai“ pradžią prisiminė
jo įkūrėjas A. Bugvilionis.
Opiausia problema rekonstrukcijos
pradžioje buvo informacijos stoka: sunku buvo gauti žinias iš muziejų
fondų, nebuvo išplėtota interneto sistema. Tada klubo nariai patys
rinkosi knygas ir visą įmanomą informaciją. Pirmieji rūbai tai pat buvo
ne tokie, kokius galime pamatyti šiandien. Jie buvo siūti mašina,
kartais net iš ne natūralaus pluošto, sunku buvo gauti ir senovinę
avalynę.
Anot šios brolijos įkūrėjo, pirmieji
žmonės, kurie prisijungė prie šio klubo, daugiausia buvo jaunimas, nors
pasinerti į viduramžių kasdienybę nevengė ir kiek vyresni asmenys.
Ilgametis „Vilkatlakų“ klubo narys T.
Kavolis, kuris į šį klubą atėjo būdamas 20 -ies metų, paklaustas, kodėl
jį patraukė tokia veikla – atsakė: „Ankstyvoje paauglystėje skaitydavau
nemažai istorinių knygų, istorinių romanų, atsimenu didelį įspūdį paliko
J. I. Kraševskio „Kunigas“, skaitydavau mitologijos knygas, labai
domėjausi ikikriščioniška epocha, tuo metu klausomiausia mano muzika
buvo pagoniškojo metalo grupės „Obtest“ albumas „Tūkstantmetis“.
Apskritai, T. Kavolio nuomone, į rekonstrukcijos klubų veiklą įsitraukia
romantikai, kuriems atrodo neįdomu yprastu būdu praleisti savo
laisvalaikį, kuriems svarbus ryšys su gamta, tauta ir pagonybe.
Rekonstrukcijos pasikeitimai
Istorinė rekonstrukcija Lietuvoje,
kaip ir visoje rytų Europoje, yra gana naujas reiškinys, todėl natūralu,
kad pradžioje, neturint patirties ir žinių, buvo sunku atkurti baltų
karius tokius, kokius mes pratę matyti šiandien įvairiuose renginiuose.
Žinoma, situacija keitėsi. Ilgainiui susibūrė ratas, kuriame atsirado
profesionalių istorikų ir archeologų. Muziejuose esančios archeologinės
ataskaitos tapo labiau prieinamomis ir šiuo metu visi Lietuvos muziejai
be problemų pateikia medžiagą „Vilkatlakų“ klubo nariams. Dabar
neapsiribojama tik archeologinėmis ataskaitomis iš Lietuvos, skaitomi
istorikų darbai iš Ukrainos, Lenkijos, Latvijos ir kitų valstybių.
Praėjus tam tikram laikui, keitėsi ir „Vilkatlakų“ atkuriama šarvuotė,
ginklai ir rūbai. Anot T. Kavolio, „Vilkatlakų“ klubo progresas
akivaizdus. Pradžioje dalis narių kovėsi tik su sermėgomis, turėtas vos
vienas kitas šalmas ir keletas ginklų. Pirmiausia „Vilkatlakų“ šarvuotę
papildė žiedmarškės, kurios buvo pinamos iš cinkuotos vielos, sunkios,
darytos pačių narių rankomis, rekonstrukciniu požiūriu – netikslios,
nors tuo metu populiarios ir užsienio valstybių klubuose. Vėliau buvo
gaminamos spyruoklinės vielos žiedmarškės, kurios tuo metu pasirodė
labiau tinkamos rekonstrukcijai nei pirmosios. Šiandien „Vilkatlakai“
gali pasigirti kniedytomis žiedmarškėms, kurios yra visiškai analogiškos
istoriniams radiniams ir šaltiniams. Tiesa, kol kas tenka tokius darbus
užsisakyti iš Ukrainos arba Lenkijos, nes Lietuvoje kniedytų
žiedmarškių gamyba niekas neužsiima. Tai pat „Vilkatlakai“ šiuo metu
gali didžiuotis turintys autentiškus šalmus, kurie yra nukaldinami
kalvių, o ne perdirbami iš Antro pasaulinio karo šalmų. Dar viena
naujovė – plokšteliniai šarvai. „Vilkatlakų“ klubo nariai tai pat bandė
atkurti odinius šarvus, kuriuos vėliau pakeitė istoriškai tikslesni
kimštiniai. Apskritai kalbant, klubo rekonstrukcijos laikotarpis
plėtėsi. Lygiagrečiai plito ir klubo pasirodymai: nuo dalyvavimo
teatrališkuose vaidinimuose prie Kauno pilies, miestelio šventėse iki
kelių dienų festivalių užsienio šalyse, pasirodymų mokyklose ir vaikų
stovyklose.
T. Kavolis pridūrė, kad
rekonstrukcijos klubai už istorikus yra pranašesni tuo, jog čia viskas
yra išbandoma praktiškai, ko istorikai padaryti negali, todėl kartais
nutinka ir paradoksalių situacijų.
„Lenkai kažkada padarė bažnyčiai
atkastą spyną. Na ir ta spyna nelabai veikė, niekas nesuprato kodėl.
Atėjo vienas iš rekonstruktorių, pasižiūrėjo ir sako, kad čia tikrai
spyna, tik arbaleto, o ne durų…“ – „Vorutai“ pasakojo T. Kavolis.
„Vilkatlakai“ puoselėja tradicijas ir vertybes bei grūdina sielą
Klubo įkūrėjo teigimu, „Vilkatlakai“
bando išsaugoti tautos tradicijas, gerbia protėvių saugotas vertybes ir
savo veikla nori parodyti lietuviams, kad mes turime kuo didžiuotis ir
privalome tai išsaugoti. Reikėtų priminti, kad „Vilkatlakų“ šaknys baltų
kultūros puoselėtojų draugija „Baltuva“, kuri pradžioje buvo kiek
panaši į šiandieninę „Romuvą“.
„Dvasiniai, religiniai aspektai pas
mus labai svarbūs. „Vilkatlakų“ atkuriamas istorijos tarpsnis, iki
krikščionybės įvedimo, buvo pasirinktas ne atsitiktinai. Istorijoje,
kultūroje ir savyje mes ieškome prigimtinės tradicijos atgarsių,
savasties, mūsų tautos istorijos esminės ašies. Juk visada įdomiausia ne
vienodųjų minia, o tie, kas yra išskirtiniai, savotiški, ypatingi.
Taigi, ir mes Europos Sąjungoje būsime įdomūs tol, kol būsime lietuviai
europiečiai, o ne Europos lietuviai“ – „Vorutai“ kalbėjo „Vilkatlakų“
įkūrėjas.
Galbūt dėl šios priežasties brolijos
nariai pradžioje nešventė savo asmeninių gimtadienių, o kiekvienas narys
pasirinkdavo sau artimą protėvių kovos datą, organizuodavo žygį, kurio
pabaigoje buvo švenčiama, pagerbiami žuvusieji mūšyje ir pasveikinamas
žygio vedlys. Rugsėjo 22 -oji, Saulės mūšio diena, buvo minima visada –
tai svarbiausia brolijos data, nuo kurios žymima, kada įsikūrė
„Vilkatlakai“. Klubo nariai sezoną atidaro sausio 22 -ąją. Tuo metu, kai
žemę kausto didžiausias speigas, rengiamas žygis ir minimas Pokarvių
mūšis.
„Grįžęs iš Pokarvių žygio, visada
suprasdavau dabartinės „komforto žmogaus“ gyvenimo beprasmybę. Tai
būdavo iššūkis ne tik kūnui, bet ir sielai. Grūdindavo visaip“. – apie
sielos taurinimą gamta kalbėjo A. Bugvilionis pridurdamas, kad senąsias
kalendorines šventes švęsdavo tiek klubo įsikūrimo pradžioje, tiek ir
dabar. A. Bugvilionis alke ugnį aštuonis kartus per metus žiebia jau
penkiolika metų ir teigia, kad tai jo dalis be, kurios savęs
neįsivaizduoja.
Išliko asmenybės
Brolija „Vilkatlakai“ reikalauja ne
tik fizinės ištvermės. Treniruotės vyriškoje draugijoje vykdavo kartą
arba du per savaitę, kurioje tekdavo rimtai plušėti tam, kad būtų gerai
pasirodyta renginių metu. Reikia priminti, kad šarvų svoris siekia nuo
dešimties iki trisdešimt kilogramų, o su tokiais šarvais tenka išbūti ir
kautis beveik visą dieną festivaliuose vasaros metu, kai termometro
stulpelis kartais šokteli ir iki trisdešimties laipsnių. Tokia veikla
reikalauja kantrybės ir atsidavimo. Galbūt todėl buvo laikotarpių, kai
rekonstrukcijos klubą „Vilkatlakai“ buvo palikę nariai, kurie A.
Bugvilionio teigimu buvo labiau linkę galbūt ieškoti savęs, galbūt buvo
labiau pasiduoti blizgančioms tuštybėms.
„Žmonės keitėsi kaip ir visur kitur.
Labai džiugu suvokti, kad net ir būdami daugiausia reikalavimų keliančiu
klubu, „Vilkatlakai“ buvo (ir dabar nenusileidžia) gausiausiu,
viduramžių istorijos rekonstrukcija užsiimančiu klubu Lietuvoje. Išliko
čia radę save. Išliko asmenybės, gerbiančios mane ir save“. – pasakojo
A. Bugvilionis. Šiuo metu „Vilkatlakų“ tėra aštuoni, nors pačiu
intensyviausiu metu, klubo narių skaičius siekė tris dešimtis.
T. Kavolis pridūrė, kad šiuo metu nuo
veiklos senbuvius, jau nebe paauglius klubo narius atitraukia ir kitos,
labiau kasdieniškos problemos: darbas ir šeima. Pats klubo įkūrėjas
susilaukė šeštojo vaiko. Juk dalyvaudamas intensyviai veikloje,
mažiausiai gali prarasti visus savaitgalius ir laisvus vakarus. Kai
kurios kuopos atsiskyrė nuo pagrindinės „Vilkatlakų“ brolijos ir pradėjo
vykdyti savo veiką. Išėjusieji nariai yra vis dar šeimos nariai ir su
jais „Vilkatlakai“ sveikinasi ne bet kaip, o paduodami kairę ranką iki
alkūnės. Tai sveikinimosi būdas perimtas iš viduramžių, kurio metu
priešai vienas kitam parodydavo, kad neturi ginklų ir jais galima
pasitikėti. Kaip ten bebūtų, A. Bugvilionis tik džiaugiasi, kad šis
klubas jį suformavo tokį, koks jis yra šiandien.
„Šios veiklos dėka save pakeičiau
psichologiškai. Daug ko išmokau, daug ko patyriau. Tai nesibaigė.
Tobulėju nuolat priimdamas naujus iššūkius, projektus, žmones…“.
Kaip pats klubo steigėjas sako,
vadovavimas „Vilkatlakams“ nėra lengva užduotis, tačiau draugystė yra
raktas ir kelias įgauti geras vadovo savybes. Svajonėse ir ateities
planuose A. Bugvilionis viliasi, kad į klubą pavyks pritraukti naujų,
lietuvybę ir tradicijas puoselėjančių žmonių, kelti rekonstrukcijos lygį
ir kurti naujus projektus. Na, o ilgametis „Vilkatlakų“ klubo narys T.
Kavolis ateityje siekia įgyvendinti savo svajonę – rekonstruoti kovas su
žirgais.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą