Marius Jonaitis
2014 m. rugsėjo 04 d. 13:38
Šiomis dienomis labai suintensyvėjo kalbos apie NATO karinių bazių būtinumą Lenkijoje, Rumunijoje bei Baltijos šalyse (Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje). Specialiai paminėjau kalbos, o ne diskusijos, nes tokios kaip ir nėra arba ji vyksta kažkur pogrindyje. Tai kelia daug minčių, kurios sukelia ne visai malonius jausmus ir priveda prie neraminančių išvadų.
Šį mano straipsnį galutinai išprovokavo Delfyje pasirodęs Lauryno Kasčiūno ir Lino Kojalos tekstas „Trys priežastys, kodėl Lietuvai reikia NATO bazių“,
kuriame netiksliai argumentuojamas karinių bazių tikslingumas ir
neatsižvelgiama į labai svarbius dalykus. Tuo pačiu, lyginamos visai
skirtingos situacijos ir reiškiniai, kas gali suklaidinti neatidų ar
labiau emociškai jautrų skaitytoją.
Labiausiai mane stebina tas faktas, jog prieš svarstant NATO
karinių bazių būtinumą Lietuvoje, neatsižvelgiama į Konstituciją, kurios
137 straipsnyje teigiama, jog „Lietuvos Respublikos teritorijoje negali
būti masinio naikinimo ginklų ir užsienio valstybių karinių bazių“, tad
prieš priimant tokį svarbų sprendimą, kaip kitos šalies kariuomenės
karinės bazės įsileidimas, reikėtų priimti konstitucines pataisas. O šis
straipsnis, reikia manyti, gimė kaip saugiklis po karčios 1939 metų
pamokos (primenu, jog 1939 metų gale į Lietuvą buvo įsileistos TSRS
karinės bazės mainais į Vilniaus kraštą).
Dar vienas klaidinantis faktas yra tas, jog nėra tokio reiškinio kaip NATO karinės bazės. Šį nesusipratimą puikiai paaiškina dabartinis Konstitucinio teismo pirmininkas Dainius Žalimas:
„NATO, kaip gynybinė tarptautinė organizacija, savo karinių bazių ir
karinių pajėgų neturi, kad visos NATO tikslams naudojamos karinės bazės
ir pajėgos lieka valstybių narių jurisdikcijoje (štai, pavyzdžiui,
Vokietijoje NATO tikslams naudojamos JAV karinės bazės). Pavyzdžiui,
Lietuvos pajėgos teisiniu požiūriu lieka Lietuvos pajėgomis dalyvaudamos
NATO operacijoje Afganistane. Panašiai į Lietuvą atvyko JAV pajėgos,
vykdysiančios NATO sprendimu atliekamos oro policijos misijos užduotis,
tačiau nuo to šių pajėgų, kaip JAV pajėgų, teisinis statusas
nepasikeičia.“
Tad jei tokio reiškinio kaip NATO karinės bazės nėra, tai apie ką
mes kalbame? Kokios užsienio šalies karinės bazės steigsis Lietuvoje?
JAV? Vokietijos (nors ji tam labai prieštarauja), Jungtinės Karalystės?
Ir kaip tarsimės su savo Konstitucija?
Keli komentarai apie 3 punktus, kuriuos ponas Kasčiūnas ir ponas
Kojala išskyrė kaip argumentus, įsileisti užsienio šalies kariuomenę:
1.Karinės bazės būtinos efektyviai Lietuvos gynybai.
Tada iškyla klausimas, kokio didumo ta karinė bazė? Kiek jų būtų šalyje
ir koks bei kiek kontingento jose būtų? Jei kalbama apie vieną bazę su,
galbūt, keliais šimtais karių, tai rimto Rusijos puolimo atveju jie
nevaidintų lemiamo vaidmens. Tuo tarpu teiginys, jog „Tuo tarpu karinės
intervencijos į Lietuvą atveju, šalia teisinių V-ojo straipsnio
įsipareigojimų, Aljanso šalių karinio kontingento buvimas Lietuvoje būtų
tiesioginis ryšys su visa NATO gynybos sistema“ skamba keistai, nes
Lietuvos kariuomenė ir taip turi tiesioginį ryšį su NATO gynybos
sistema, kam reikalingi tarpininkai?
2. Karinės bazės stiprintų viso Aljanso saugumą.
Deja, bet nebuvo nurodyta kuo stiprintų viso aljanso saugumą. Buvo
nuorodos į krizę Ukrainoje, bet lyginti Lietuvą su Ukraina yra
nelogiška, nes Lietuvos yra visai kitoks statusas. Lietuva yra NATO
aljanso narė (Ukraina ne) ir jai galioja 5 punktas, kuris įgalina
kolektyvinę gynybą agresijos prieš kurią nors iš narių atveju. Tuo
labiau, jog šiomis dienomis buvo duoti aiškūs pažadai ginti. Cituoju
šios dienos (2014.09.03) B. Obamos pasisakymą:
„Jei reikės - mes ginsime Estiją, ginsime Latviją, ginsime Lietuvą.
Kartą praradote nepriklausomybę. Su NATO daugiau niekada jos
neprarasite“.
Jei neužtenka tokio viešo garanto ir manoma, jog NATO gali
sulaužyti savo vidines taisykles, tai kodėl tikimasi, kad karinės bazės
kažką keistų? Jei JAV, ar kokia kita NATO valstybė, nenorės ginti
Lietuvos, jai patiriant agresiją, tai nemanau, jog kils problema
evakuoti savo karius ir iš tos bazės.
3. NATO pajėgų dislokavimas neprieštarautų ankstesniems susitarimams su Rusija.
Autoriai nenurodo pirminių šaltinių į 1990 ir 1997 metų susitarimus,
tad sunku komentuoti apie kokius jų punktus šnekama. Apie 1990 metų
užkulisinius susitarimus buvo šis vertimas, bet ir ten nėra nuorodų į dokumentus. Apie 1997 metų Rusijos ir NATO susitarimus rašoma šiame straipsnyje,
bet retorika vystoma, jog kalti ne mes, o kiti bei, vėl, nėra aiškių
nuorodų į sutarties tekstą, išskyrus šią citatą: „NATO pakartoja, kad
esamoje ir numatomoje saugumo aplinkoje Aljansas kolektyvinę gynybą ir
kitas misijas vykdys užtikrindamas būtiną sąveiką, integraciją ir
pastiprinimo galimybes, o ne papildomai dislokuodamas esmines kovines
pajėgas. Atitinkamai, jis turės pasikliauti adekvačia, šias užduotis
atitinkančia infrastruktūra. Šiame kontekste, pastiprinimas gali būti
vykdomas, kai tai būtina, ginantis nuo agresijos grėsmės (...). Rusija
laikysis panašių apribojimų Europoje dislokuotų įprastinių pajėgų
atžvilgiu“.
Viskas priklauso nuo to, kaip mes norime vertinti situaciją? Ar ją
matyti tokią, kokia ji yra, bet tam reikia įsijausti ir į tą pusę,
kuriai oponuoji, ar tokią, kokią norime matyti? Žmonės yra įkaitinti ir
mato tik tą, ką jiems parodo masinė žiniasklaida, kuri nevengia pūsti
burbulų, nes neįtikėtinos antraštės garantuoja daugiau peržiūrų, o tai
tolygu didesniems reklamos užsakymams. Viskas suprantama, bet analitikai
turi matyti daugiau. Žvelgiant iš Rusijos pusės, natūralu, jog ji
jaučia grėsmę, nes NATO per 10-20 metų ne tik, jog priartėjo prie jos
sienų, bet kelia koją ir į jos interesų zoną - NVS valstybes. Žiūrint iš
JAV pusės ir jos varomojo arkliuko kapitalizmo su doleriu, natūralu,
jog jie ekspansuoja. Tiesiog reikia žinoti, jog už kiekvienos
revoliucijos ar šiaip konflikto slepiasi kapitalo ir jo įtakos zonų
pasiskirstymas.
Bet šiuo atveju siūlyčiau sugrįžti į Lietuvą ir pamąstyti apie mūsų
interesus. Pats neturiu nieko prieš mūsų šalies buvimą NATO aljanse bei
visiškai sutinku, jog reikia gynybai skirti 2 procentus nuo BVP, bet
kategoriškai esu prieš kitos valstybės karines bazes mūsų teritorijoje.
Net jei jie šiuo momentu yra mūsų sąjungininkai. Be to, kiekvienas
žmogus, kuris rimčiau domisi tiek politika, geopolitika, tiek ir
istorija puikiai žino, jog nėra nei amžinų draugų, nei amžinų priešų bei
tai, jog lengva svetimą kariuomenę įsileisti, bet būna labai sunku ją
išprašyti.
Beje, galima ir laviruoti. Lenkija, Latvija ir Estija išreiškia
norą įsileisti vienos iš NATO šalių kariuomenę ir leisti steigti karines
bazes. Tą daryti nedraudžia jų Konstitucijos, tad karinės bazės bus
visai netoli mūsų ir pastiprinimas ateitų tikrai labai greitai. Taip pat
galima tobulinti savas kariuomenės bazavimosi infrastruktūras, jog
tiesioginio konflikto atveju jos būtų pajėgios priimti papildymą iš NATO
šalių. O pradžiai reikia pasitempti patiems.
Kalbos, jog po Ukrainos viskas pasikeitė nėra tikslios, nes
geopolitinė padėtis dažnai būna įtempta. Tą rodo ir 1991 metų įvykiai
Lietuvoje, ir 2008 metų įvykiai Gruzijoje. Bet tai nereiškia, jog turime
nuolat naikinti savo valstybingumo likučius. Negana to, jog ES
įstatymai ir nutarimai yra aukščiau mūsiškių ir praktiškai reguliuoja
visas mūsų gyvenimo sferas, jog nuo savo nacionalinės valiutos - lito -
pereisime prie euro, tai dar ir savo šalies saugumą patikėsime kitų
šalių piliečiams?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą