Marius Jonaitis
2013 m. gruodžio 06 d. 20:46
Pilietinė visuomenė nėra vieningas darinys. Tai labiau sfera, kurioje, atskirai nuo valstybės ir verslo (arba kartu), veikia individai bei jų organizacijos, siekdami išsakyti savo nuomonę, iškelti probleminius klausimus ir ieškoti jų sprendimų. Kuo įvairesnė ir aktyvesnė pilietinė visuomenė, tuo sudėtingesnė, bet tuo pačiu teisingesnė tampa viešoji politika. Tokia visuomenė yra labai nepalanki politinei korupcijai arba nekompetetingiems pareigūnams.
Lietuvoje turime paradoksalią
situaciją su pilietine visuomene. Viešojoje erdvėje nuolat
linksniuojama, jog būtina ugdyti visuomenės aktyvumą, leisti jai
atsiskleisti. Tiek buvęs prezidentas Valdas Adamkus, tiek ir dabartinė
prezidentė Dalia Grybauskaitė, savo kalbose tai akcentuoja, cituoju:
„„Valstybę kuria piliečiai. Ne valdžios institucijos, o žmonės yra
pagrindinis visuomenės gyvavimo variklis. Kiekvienos šalies piliečių
aktyvumas ir atsakomybė padeda įtvirtinti demokratiškas vertybes –
pagarbą žmogaus teisėms, laisvus rinkimus, įstatymų viršenybę ir
pliuralistinę visuomenę. Todėl kviečiu pilietines visuomenes būti
aktyvias ir turėti galingą balsą, jeigu valdžios atstovai elgiasi
neatsakingai“, – sakė Prezidentė“. Leidžiama begalės leidinių,
organizuojama daugybė diskusijų šia tematika. O kaip yra realybėje?
Lietuvos Respublikoje oficialiai
pilietinė visuomenė yra tik tokia, kuri neprieštarauja valdančiosios
klasės linijai, t.y rinkos ekonomikai, globalizacijai, didesnei
integracijai į Vakarų struktūras. Šią liniją, daugiau ar mažiau, remia
visos parlamentinės partijos Lietuvoje, su nedideliais nukrypimais į
šoną. Atmetus tų partijų statistus bei valdančiąsias partijas aplipusius
klientus, kurie sąveikauja su tomis politinėmis jėgomis tik iš
ekonominio išskaičiavimo, turėsime santykinai visai nedidelę piliečių
grupę. Dar nepamirškime ir to, jog tokios partijos kaip liberalai ar
Darbo partija linksta pasipešioti, tad dar labiau fragmentuojasi ta
įsivaizduojama pilietinė visuomenė. Nieko nuostabaus, jog vizualiai jos
ir nelabai matosi valdančiąjam elitui ir su juo susijusiai masinei
žiniasklaidai.
Visa ši teorija nėra laužta iš piršto
ir ją galima ganėtinai lengvai patikrinti. Tiesiog užtenka palyginti
kaip masinės informavimo priemonės (MIP) ir valdantysis elitas vertina
minios smurtą Ukrainoje ir kaip vertino Vilniuje 2009 metų sausio 16
dieną. Ukrainoje daug grubiau kovojantys vyrukai prilyginami pilietinei
visuomenei, o Vilniaus riaušių dalyviai - buduliai, liumpenai ir
nusikaltėliai. Savo teisę į referendumą išnaudojantys piliečiai nurašomi
kaip marginalai, o įvairių užsienio fondų bei ambasadų proteguojama
Lietuvos gėjų lyga vaizduojama kaip pilietiška ir progresyvi.
Reali situacija yra labai sudėtinga.
Iš tikro egzistuoja trys Lietuvos: sisteminė (pritarianti valdančiosios
klasės linijai bei/arba su ja sąveikaujanti), antisisteminė
(nepasitikinti valdančiąja klase, priešiška jos sprendimams bei
socialinei inžinerijai, tai - didelė Lietuvos dalis, bet ji
išsiskaidžiusi) ir neapsisprendusi/abejojanti (didžiausia Lietuvos
dalis). Sisteminė ir antisisteminė Lietuvos dalys turi pilietiškai
nusiteikusių žmonių, tik jų pasaulėžiūra ir politiniai motyvai yra
skirtingi, o neapsisprendusioji dalis pilietiškumą parodo tik
apolitiškuose aktuose (įvairios labdaros akcijos).
Norint pasiekti, jog Lietuva vieningai
siektų daugumai priimtinų strateginių tikslų, šalies politinis elitas
ir masinės informavimo priemonės turėtų taikyti vienodą vertinimą abiejų
Lietuvų pilietinėms visuomenėms. Turėtų stengtis kiek įmanoma mažinti
esančią bei augančią priešpriešą tarp jų, nes tokia padėtis veda link
destrukcijos, o gal ir pilietinio karo, nes takoskyra (ypač ši
referendumo iniciatyva tą puikiai parodė) yra gili bei gilėjanti. Jei
šalies politinis elitas ir masinio informavimo priemonės nepajėgs
išspręsti šios dilemos, tai automatiškai parodys, jog jie nėra joks
elitas, o tik labiau iškilusi tam tikrų interesų grupė, kuri naikina
konkurenciją, vietoje to, jog siektų visuotinės darnos.
Pilietinė visuomenė tikrai nebūtinai
turi kažkam patikti, atitikti jų ideologinį ar estetinį suvokimą. Visa
jos esmė yra tame, jog apskritai tokia egzistuoja bei padeda
sureguliuoti viešąją politiką, atkreipia dėmesį į tam tikras problemas, į
kurias, greičiausiai, neatkreiptų politikai ar žiniasklaida. Visa
pilietiškai nusiteikusios visuomenės esmė ir misija yra sudaryti atsvarą
siauram elito sluoksniui ir lygiagrečiai kurti geresnę valstybę bei
joje gyvenančių piliečių gerovę.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą