Tarp dviejų revoliucijų

Publikuota Kaunotautininkas.lt
Marius Jonaitis
2014 m. sausio 26 d. 19:20

Laisva ir demokratinė Lietuvos respublika žydi visomis teisuoliškomis demokratijos nešėjos spalvomis. O kodėl gi ne? Taigi mes puikiai įsiintegravę į Europos sąjungos struktūras, demokratija pas mus klesti, tad kodėl nepadėti vargšeliams broliukams iš Rytų ar Pietų Europos?

 

Gerai, čia buvo sarkazmas, bandymas pajuokauti per sukastus dantis ir pyktį bei viską apimančią neapykantą. O kaip, žmogau, gali jaustis? Eilinį kartą gauni per sprandą, smūgį į dantis ir pirštu parodoma tavo vieta - cic, runkeli litvine, nedrįsk kelti triukšmo arba, kaip lenkų ultros pareiškė, klaupkis, lietuviškas chame. Taip yra išreiškiamas požiūris į silpnesnį, į tą, kuris leidžiasi būti stumdomu. Kodėl gi ne? Taigi nesigins, atgal neduos.

 

Kas dar nesuprato, tai komentuoju eilinį bandymą sužlugdyti žemės referendumo iniciatyvą. Šių metų sausio 24 dieną Konstitucinis teismas (KT) taip pakomentavo: „Referendumu nepanaikinus konstitucinių Lietuvos narystės ES pagrindų, įtvirtintų Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 1, 2 straipsniuose, negali būti daromos tokios Konstitucijos pataisos, kuriomis būtų paneigti Lietuvos narystės ES įsipareigojimai“ (stebėtinas uolumas, nors niekas į juos dėl to nesikreipė). Taip taip, jeigu nori referendumu (o kitaip ir nepavyks, kol Seime sėdės panaši publika) pakeisti bent vieną mums nepalankią ES sutarties vietą, tektų pirma rengti referendumą dėl išstojimo. Savaime suprantama, kad tada KT vėl ištrauktų antikonstituciškumo kortą ir pagrasintų pirštu: „negalima!“. Ir užbaigtų grėsminga fraze: „šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.“

 

Taip, kad Europos sąjungos sprendimai nekvestionuojami, bent jau Lietuvoje. Tolumoje taip ir girdžiu senolio su barzdele krizenimą ir sniaukrojimą, kad nereikia „tauta“ rašyti iš didžiosios raidės, nes „kaip žinome, pusė Lietuvos gyventojų neina į rinkimus ir nebalsuoja“. O jei ir balsuoja tai ne visada teisingai ir taip, kaip jam norėtųsi, tad nei demokratijos, nei pagarbos jai nereikia. „Ir išvis, baikit tą tautą fetišizuoti“, - ir pirštais skambteli pianinu „muzikantas“. Visa tai apvainikuoja gausūs jaunųjų „euroklapčiukų“ lygos valiavimai ir aplodismentai, nes juk „babkės“ iš fondukų neatslugs! „Žemę pavyks pelningai parduoti užsieniečiui!“ - trina rankas žemgrobiai.

 

O ką daro tauta vardan kurios čia plėšomės? Vieni kantriai dirba, vykdo absurdiškiausius VRK sumeistrautus darbelius, viešojoje erdvėje turi nuolat įrodynėti savo elementarias pilietines ir konstitucines teises ir net tai, jog balta ir yra balta. Kiti pasyviai stebi ir tingiai komentuoja, o dar kiti... baisiai susirūpinę revoliucija Ukrainoje. Taip, sutinku, jog ten įdomus reiškinys, bet ar Lietuvoje nebeliko sprestinų problemų? Mus pačius naikina ir smaugia kaip tik įmano, bet juk tai nesvarbu, geriau organizuoti palaikymo akcijas ukrainiečiams ir varvinti akis į nuolatines tiesiogines transliacijas. Kai tuo tarpu mūsiškiai tiesos ieškotojai palikti vienui vieni. Vietoje to, kad išmoktų pamoką, jog už save, savo idėjas ir savo tautą reikia kovoti be kompromisų, dauguma išlieka tik pasyvūs komentuotojai Lietuvos problemų fone ir uolūs palaikytojai svetimo kiemo problemose.

 

Besimėgaudami svetimom kovom pamiršta, jog pas mus niekada taip ir nebuvo tos demokratijos, valstybingumas taip ir mirė kūdikystės stadijoje, o tautiečių gretos retėja itin sparčiai. Mes esam prastesnėje padėtyje nei Ukraina, ten bent yra jaunimo, kuris sugeba išeiti į gatves, o kada jis pas mus tą padarys?

  

Laikas mums nustoti gyventi iliuzijomis, jog esame demokratinė ir nepriklausoma valstybė - tai tik miražas. Demokratiją ir realią nepriklausomybę reikia išsikovoti nuožmiose kovose, silpniesiems jos nedalina. Kitų šalių eksportuojama „demokratija“ tėra tik neokolonializmas su gražiu veidu, bet pragmatišku interesu - pelnu.

 

Nori pakeisti situaciją? Teks eiti labai sunkiu keliu,daug daugiau mokytis, nemažai ko atsisakyti, paaukoti, bet tai ir bus tikras patriotinis veiksmas vardan savo tautos ir jos valstybės atkūrimo. Taip, atkūrimo, nes dabartinė nepriklausomybė tėra tik fasadas. Mes esam tik kolonija su išlikusiais valstybiniais simboliais, bet su vis labiau nykstančia sprendimo laisve ir ateities perspektyva.

 

Suvokim, jog padėtis kritinė, o nepaprastais laikais reikia nepaprastų priemonių.

 

Lauksiu laiškų - marius.jonaitis@kaunotautininkas.lt