Marius Jonaitis
2014 m. vasario 21 d. 15:55
Taip, vaizdai iš Kijevo yra baisūs ir panašu, jog neveda į geresnę ateitį. Visa žiniasklaida galima sakyti, kad yra subjektyvi, tad kažkokios diskusijos ar rimtesnės analizės nelabai ir matosi. Na, bet ne apie tai tema, apie geopolitiką ir kam naudingas konfliktas Ukrainoje teks parašyti vėliau, kai nurims aistros.
Skirtumas tarp Lietuvos ir Ukrainos
yra vienas ir esminis. Žmonės esantys Maidane kovoja realiai, gal jie ir
klysta, gal jų metodai ir nėra teisingai, bet jie bent bando. O kaip
pas mus?
Pas mus klesti Ukrainofilija,
nuolatinis dėmesys jos įvykiams, nesveikas mėgavimasis jų revoliucija,
mūsų „demokratijos“ eksportavimu į Rytus visai pamirštant, jog Lietuvoje
yra daugybė priežasčių savam Maidanui.
Visos tos paramos akcijos, kilpelių su
Lietuvos - Ukrainos vėliavomis facebook dalinimasis, žvakučių
degiojimas, dalinimasis įrašais bei kvaili komentarai po jais tik
puikiai parodo kaip žiniasklaida gali manipuliuoti žmonių emocijomis jas
nukreipiant jiems naudinga linkme. Didžioji dalis nė velnio nesigaudo
kas ir dėl ko ten vyksta, nežino Ukrainos istorinio konteksto, dalinasi
Banderovcų šūkiu (o tą daro net visiški libertarai), nors nesupranta jo
reikšmės.
Labiausiai man bjauru stebėti
liberalkonservų susirūpinimą demokratija Ukrainoje, kai ją mindo čia -
Lietuvoje. VRK narys Justinas Žilinskas 10 000 žmonių barikadas Kijevo
centre laiko absoliučiai teisėtomis, kai tuo pačiu metu kvestionuoja 320
000 Lietuvos piliečių surinktus parašus. Visas liberalkonservatorių
žiedas klykia apie demokratijos pamokas Ukrainai kai patys niekina
Lietuvos piliečių pasirinkimą. Tiek dėl žemės referendumo, tiek dėl
atominės elektrinės, tiek ir apskritai balsuojant rinkimuose. Todėl man
tos jų akcijos yra apsimestinės ir apgailėtinos. Jie nemyli savo šalies
ir jos piliečių, nesuvokia kokia turi būti ta demokratija, tad neturi
jokios teisės kištis į suverenios valstybės reikalus ir brukti savo
supuvusią nuomonę.
Prisiminkime „demokratiją“ Lietuvoje.
2009 metų sausio 16 dienos protesto mitingo išvaikymas.
Buvo naudotos guminės kulkos (kas buvo neadekvatu), koviniai šunys (kas
draudžiama naudoti prieš žmones). Už tai nebuvo patrauktas baudžiamojon
atsakomybėn joks pareigūnas. Visas mitingas iš masinės spaudos pusės
buvo marginalizuotas, o jo dalyviai tampomi po teimus. Natūralu, nes tai
buvo iššūkis sisteminiams politikėliams.
2012 metų gegužės 17 dienos neadekvatus policijos šturmas. Vėl marginalizuojama, išsityčiojama, o tų įvykių dalyviai tampomi po teismus.
Jau girdžiu atsakymą, jog tie du
atvejai pažeidia įstatymus. O Maidano barikados nepažeidžia Ukrainos
įstatymų? Kodėl vienur kova už tiesą yra remiama žiniasklaidos, o kitur
niekinama? Atsakymas akivaizdus - viena kova atitinka kažkieno
interesus, o kita maišo.
Lietuvoje buvo neteisėtai sumažintos
pensininkų dorai uždirbtos pensijos ir neskubama jų grąžinti, nors
sprendimas buvo antikonstitucinis.
Lietuvoje trečdalis gyventojų gyvena žemiau skurdo ribos.
Lietuvoje kasmet daugiau nei 3000 vaikų nelanko mokyklos ir keli šimtai sistemingai patiria seksualinę prievartą.
Lietuvoje, kasmet, per viešuosius
pirkimus nuvagiama apie milijardas litų (tai daugiau nei visas krašto
apsaugos biudžetas) ir už tai nėra kaltų. Bendras korupcijos lygis
nemažėja.
Lietuvoje absoliučiai tyčiojamasi iš 320 000 Lietuvos respublikos piliečių išreikštos valios žemės referendumo klausimu.
Akivaizdžiai norima jį užsmaugti, o atkakliausiai to siekia tie, kurie
garsiausiai šneka apie demokratiją ir pilietinę visuomenę.
Šių ir daugybės kitų priežasčių yra
pakankamai, jog žmonės Lietuvoje kurtų savo maidaną. Per revoliuciją
kurtų naują, SAVO, istoriją. Bet pasirenkama stebėti kitų karus arba...
emigruoti (emigravo jau milijonas gyventojų iš Lietuvos per paskutinius
24 metus).
Net
VDU studentai (o studentai visame pasaulyje būna protestų ir
revoliucijų smaigalyje) nesugebėjo susiorganizuoti, kad ir menkam
protestui kai jiems sumažino stipendijas. Lyg jų tas klausimas neliestų.
Žinoma, juk gi daug patogiau šiltam
foteliuke stebėti kitų revoliucijas, kovoti „patinka“ opcijos paspaudimu
ir paveiksliukais vietoje to, jog susimąstyti, kad reikia kovoti už
savo šalį, savo ateitį, o tam reikia lieti savo kraują.
Labai tikiuosi, jog žmonės pradės
atsibusti ir reikiamą energiją skirti savo šalies problemoms spręsti. O
kai jas išspręsime, tai ir Ukrainai galėsim rimčiau padėti.
Слава Украінї - Героям Слава! O Šlovė Lietuvai - šlovė jos herojams!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą