Vaiva Girskienė
2014 m. kovo 05 d. 21:01
Kiekvienais metais, prasidėjus „eitynių laikotarpiui“ - kai tris mėnesius iš eilės turime vienų reikšmingiausių Lietuvos valstybės datų minėjimus, kartu prasideda ir kai kurių pasyviosios visuomenės asmenų priekaištai apie tai, kad „Tautininkai uzurpavo valstybines šventes ir politikuoja užuot gražiai sau šventę“. Vis dažniau keliamas klausimas kam to reikia, kodėl negalima tiesiog „atšvęsti ir pasidžiaugti“, o juk politikavimui yra pakankamai laiko ir kitomis dienomis, į tai neveliant valstybinių švenčių. Norėtųsi pagaliau į šiuos klausimus atsakyti iš „politiškai aktyvios pusės“.
Čia reikėtų suprasti, kad ir tarp
tautiškai susipratusios visuomenės dalies yra daug idėjinių skirtumų,
ypač ryškus ir nuolat besikertantis yra politinio aktyvumo ir pasyvumo
konfliktas, padalinantis tautinį judėjimą į dvi puses. Vienoje iš jų yra
politiškai pasyvūs asmenys, kurie nori veikti tik per kultūros erdvę,
nesukeliant visuomenėje jokios trinties, o tik kur nors tyliai rodant,
kokia graži ir turininga yra lietuviška-baltiška kultūra. Kitoje pusėje
yra politiškai aktyvūs asmenys, kurie nėra patenkinti dabartine
situacija, kuriems atrodo, kad ir tos pačios gražiosios kultūros greit
nebebus kur-kaip-kam rodyti, jei dėl jos nebus kovojama visuomeninėje ir
politinėje erdvėse, todėl veikia net ir patį tautinių dainų dainavimą
paversdami protestu. Tai kelia trintį tautiniame judėjime, nors visi
galbūt mato ir bendrą tolimą ateities perspektyvą.
Ir visgi reikėtų paklausti politiškai
pasyviosios pusės, ar tikrai bus galima ramiai sau kampelyje dainuoti ir
megzti, jei nebus kas tą kampelį gintų ir už jį kovotų? Kai vasarą
Vilniaus savivaldybė etnokultūriniam festivaliui „Skamba skamba
kankliai“ skyrė vos 20 000 Lt, kas smarkiai apribojo festivalio
įgyvendinimą ir programos turiningumą, renginio eitynėse sudalyvavus ir
tautiniam jaunimui su transparantu, pašiepiančiu savivaldybės sprendimą,
akcentuojančiu problemą, visuomenė šią “politiškai aktyvią” tautinio
jaunimo pusę pasitiko plojimais ir palaikymu. Patys kultūros veikėjai,
festivalio organizatoriai taip pat sveikino tokį “politinį gestą”,
tačiau kartu buvo jaučiama ir didelė baimė kuo toks “akių drąskymas
Zuokui” pasibaigs, galbūt kitais metais savivaldybė iš viso finansavimo
neskirs, jeigu su ja bus konfliktuojama. Čia išsiskiria du priešingi
požiūriai, vienas jų nesitaikstyti su seniai susikopromitavusio valdžios
“elito” žeminimu ir griežtai reikalauti savo teisių, kitas gi –
nuolankiai susitaikyti su esama situacija, nesipriešinti, bet galbūt
tyliai pasiskųsti kur nors ir tikėtis supratimo (o gal pasigailėjimo?).
Ir šie skirtingi požiūriai į veiksmų taktiką išsiskiria kalbant beveik
apie visas visuomenines situacijas.
Grįžtant prie patriotinių eitynių
valstybinių švenčių metu, kaip Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios, dažnai
keliamas klausimas kam reikia įvairiausių politinų šūkių, kurie ne
visiems eitynių dalyviams patinka, „Juk patriotinių eitynių tikslas yra
sutraukti kuo daugiau žmonių?“ Čia nebūtų galima vienareikšmiškai
sutikti, tikslų yra ne vienas, o masiškumas toli gražu nėra pagrindinis
jų. Beabejo, džiaugiamės, kad eitynės kiekvienais metais sulaukia vis
didesnio skaičiaus dalyvių. Ir natūralu, kad kuo žmonių masė didesnė,
tuo ji tampa ir margesnė – tuo daugiau atsiranda skirtingų požiūrių,
nuomonių apie tam tikrus reiškinius ar šūkius, kurios kartais gali netgi
smarkiai kirstis. Bet vis tik yra kažkokie gan abstraktūs dalykai kurie
eitynių dalyvius vienija ir kartais jais gali būti ne tik datos
minėjimas, patriotizmas, bet ir pats protestas. Pavyzdžiui, 2013 metų
Kovo 11-osios tautinio jaunimo eitynės buvo kaip niekada gausios, ir
būtent protestas tą gausą nulėmė. Savivaldybei nedavus leidimo
nuolatiniams eitynių organizatoriams, šį sprendimą žiniasklaidoje ginant
absurdiškiausiais argumentais, ir kaip visada šmeižiant eitynių
dalyvius, visuomenei nebeužteko kantrybės ramiai stebėti šį atvirą
valdžios institucijų pasityčiojimą iš piliečių iniciatyvos, todėl
dauguma tų metų eitynių dalyvių susirinko vedami pirmiausia – protesto
dėl savivaldybės draudimų, o ne tik dėl to, kad „gražiai atšvęsti
Nepriklausomybės sukaktį“.
Apskritai Kovo 11-osios tautinio
jaunimo eitynės savo esme yra protestas, nepriklausomai nuo to ar jos
sankcionuotos ar ne. Juk tuo metu visada buvo daugybė kitų valstybinių
minėjimų, Vilniuje, kaip ir kituose miestuose, dažniausiai ryte (ir tuo
pačiu maršrutu) vyksta ir valdžios organizuojama iškilminga eisena, į
kurią būna atvedami įvairių mokyklų mokiniai, dalyvauja studentų
organizacijos ir šiaip piliečiai, būna dalijami balionai, eiseną veda
kariuomenė, orkestras, kartais būna ir kokių trumpais trispalviais
sijonėliais besistaipančių šokėjų, primenančių šokėjas iš krepšinio
varžybų pertraukų. Po jų sveikinimo kalbas rėžia valdžios atstovai –
Prezidentė, pirmininkai, vėliavas pakelia paradinėmis uniformomis
pasipuošę kariuomenės atstovai. Juk niekas nedraudžia jungtis prie šių
renginių, tačiau tautinis jaunimas vis tiek organizuoja savo
alternatyvias eitynes, kuriose daug kas netgi kontrastuoja su šiuo
valstybiniu paradu. Ir jau tai aiškiai pasako: „Mes netikime jūsų –
valdžios politikierių gražiais pasveikinimais ir tuščiomis kalbomis,
nemanome, kad apdalindami balionais savo eisenos dalyvius jūs iš tiesų
gerbiate ir rūpinatės savo tauta, todėl mes einame savo atskirose
eitynėse ir norime pasakyti tai, kas mums atrodo svarbu!”
Tad ką tokiais momentais reikia sakyti
ir kaip tą protestą išreikšti? Čia ryškiausiai ir išsiskiria dvi
pozicijos – padainuoti ir pasišypsoti, juk “Lietuva nepriklausoma” ar
iškelti klausimą “o kiek ji nepriklausoma?” ir akcentuoti problemas,
kurios tą nepriklausomybę apkartina. Valstybinės eitynės būtent pirmają
poziciją ir išreiškia, tad akivaizdu, jog patriotinis jaunimas savo
alternatyvai renkasi antrąją. Čia ir atsiranda tas didysis baubas –
politikavimas, kuris kelia tiek pasipiktinimo net ir tarp eitynių
dalyvių. Tačiau jis yra neišvengiamas, nes “politiškai aktyvi” judėjimo
dalis visada bus priekyje, nes ją veda tas protesto, nesitaikstymo ir
kovos už savo vertybes ugnis. Protestas – savaime aktyvesnis ir todėl
jis visada dominuos, kol nugalės.
Ir šis protestas, tie šūkiai, kurie
kai kam atrodo „visai ne į temą, juk susirinkom švęsti laisvę“ galbūt
parodo tautinio jaunimo gilesnį supratimą apie tai kas yra tautiškumas?
Parodo, kad tautiškumas, kurį mes giname, apie kurį mes nešame žinią
savo eitynėse, yra kur kas daugiau negu pamojavimas vėliavomis ar
balionais ir ovacijos Landsbergiui, leptelėjusiam eilinę kalbą iš
balkono (o jose ar nebūna politikavimo?). Tautinis judėjimas parodo, kad
tautiškumas yra turėti tautos autoritetus, kurių nuotraukos nešamos
eitynių priekyje, stipri ir tvirta šeima, lietuviška Lietuva, kurioje
lietuvių tauta yra šeimininkai, dėl to šaukiame „Lietuva – lietuviams!“,
kad tautiškumas yra blaivus ir sveikas žmogus, kuriantis savo tautą ir
tautai, todėl nešame transparantus su šūkiais „Tvirta valia, blaivi
mintis – šviesi Tėvynės ateitis!“, kad tautiškumas yra solidarumas su
kitomis tautomis, todėl nešame transparantus su kitas tautas
palaikančiais šūkiais, kaip prieš kelis metus neštas vengrus palaikantis
šūkis, dėl žemės nepardavimo užsieniečiams. Parodo, kad tautiškumas yra
šimtai žmonių, kurie mėnesiais pasiryžta šalti gatvėse rinkdami parašus
referendumui, o po to dar dirba nuo ryto iki vakaro aukodami savo laiką
ir lėšas ieško žmonių po visą Lietuvą , kurių parašus reikia
patikslinti ir susivienija kai reikia apginti savo tautos interesus - ir
tik vedini noro apginti savo žemę, suteikti daugiau galios tautai
pačiai spręsti visuomeninės reikšmės klausimus. Todėl skanduojame šūkius
susijusius su referendumu ir akcentuojame šį klausimą, nes jis yra
viena didžiausių šiandienos mūsų valstybės aktualijų. Tokiu būdu
tautinis judėjimas pritraukia tautiškumą arčiau žmonių, visuomenės
aktualijų.
O ir pačios nepriklausomybės klausimas
ne ką mažiau svarbus. Būtent alternatyvios eitynės ir parodo
nepritarimą mūsų „elito“, valdančio valstybę elgesiui, kuris toli gražu
nedemonstruoja nepriklausomybės, apie kurią taip gražiai prabyla savo
iškilmingose kalbose. Nepriklausomos valstybės valdančiųjų pareiga yra
principingai ir tvirtai atstovauti valstybę ir jos piliečių interesus
bet kokiose tarptautinėse sąjungose, o ne aklai vykdyti kiekvieną
tarpvalstybinių darinių paliepimą ir nuolat žeminti savo piliečius,
išdrįsusius išreikšti kitokią nuomonę. Kai mūsų valstybinės institucijos
moka tik engti savo piliečius, tačiau atsidūrę tarptautinėje arenoje iš
karto praranda stuburą ir klaupiasi ant kelių prieš „tarpvalstybinius
ponus“, naivu ir veidmainiška būtų susirinkus valstybinių minėjimų metu
šypsotis ir džiūgauti dėl nepriklausomybės ir „pasilikti savo protestus
kitoms dienoms“.
O protestams ir nėra tinkamesnio laiko
kaip tas, kurio metu visos Lietuvos (ir ne tik) žiniasklaidos kameros
atsuktos į mus ir laukia ką gi mes pasakysim. Ir jei eitynėse nebūtų
jokio protesto, tų atsuktų kamerų vargu ar tiek sulauktume, nes kasmet
vien nešti žinią kaip džiaugiamės išsivadavę iš sovietinio glėbio nebus
kaskart taip įdomu. Gaila, kad dar didelė dalis visuomenės, net ir iš
pačio tautinio judėjimo, nesuvoks, jog kovoti yra dėl ko ir už ką, kol
gatvėmis nepradės važinėti tankai. Tačiau tų tankų galime greitu metu ir
nesulaukti, nes šiais laikais kova vyksta visai kitame lygmenyje. Ir
čia tenka rinktis, ar ją ignoruoti ir sėdint šiltame krėsle megzti
trispalvius šalikus vaikams, kurie juos užsidėję „taps dideliais
patriotais“, ar kovoti už tai, kad gyventume aplinkoje, kurioje
trispalvė pleventų kiekvieno tautiečio širdyje nepriklausomai nuo to,
kokios spalvos šaliką jis užsidėjęs. Norint gyventi lietuviškoje
kultūroje, ugdytis tautą dorais žmonėmis, reikia ne tik kultūrą
puoselėti ir skleisti, bet visų pirma pasipriešinti tiems, kas tam
kliudo. Ir jei nebus to pasipriešinimo, vieną dieną vis tiek kas nors
išvaikys iš šiltų krėslų, nes gal net trispalvio šaliko mezgimas taps
kriminalu, juk kadaise jau taip buvo.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą